Ji, mano bendraamžė, jau spėjo ištekėti už dvigubai vyresnio oligarcho, pagimdyti vaiką, vėl stebuklingu būdu per kokią savaitę grįžti į buvusias coliukės formas ir sėkmingai užkariauti ir išlaikyti mados ikonos pozicijas. Iš esmės viskas būtų sveikintina, kol neaptikau įrašo, kuriame ji dalijasi laimingų santykių paslaptimis. Iš penkių influencerės taisyklių kelios, nors gal papiktintų radikalias feministes, buvo gan logiškos: būti įdomiu ir veikliu žmogumi, stengtis suteikti vyrui tiek fizinį, tiek emocinį ryšį ir malonumą, išlikti moterimi, jei jau nori, kad vyras būtų vyru.

Bet likusios dvi pašiaušė kailį ir man. Citata "Su sena palaidine komplimentų iš vyro nesulauksite. Turite atrodyti gerai net tada, kai to nenorite" skamba kaip instruktažas elitinėms palydovėms, bet ne reali moters, ne vienus metus su vyru gyvenančios po vienu stogu, kasdienybė. Toliau – dar geriau. "Niekada negalite būti liūdna. Sakykite, kad jūsų vyras pats geriausias." Tai galima būtų nurašyti vienos savo laimę (pusamžio verslininko pavidalu) už uodegos nučiupusios merginos pastangoms jos nieku gyvu nepaleisti. Bet šitokių, įvedę į paieškos sistemą "sėkmingų santykių paslaptys", rasite tiek, kad nors vežimu vežk. Tik kad ir kaip tos šokoladu ir lengvomis haliucinacijomis dvelkiančios moterys stengiasi demonstruoti gražų santykių fasadą, kyla natūralus klausimas: kas gali būti nuoširdžiai laimingas, kai net savo namuose, su artimiausiu žmogumi, negali būti savimi?

Norisi tikėti, kad ne tokie tie vyrai kvailiai, jog tikėtųsi šalia savęs 24 valandas per parą matyti besišypsančią lėlę Barbę.

Tikrai nebandau pasakyti, kad, vos ištekėjus ar užmezgus rimtus santykius, reikia amžiams užmiršti pudrą ar skutimosi peiliukus. Ir jei nuolatos rodai kaprizus ar vos vyrui įžengus pro duris užpuoli jį tokia priekaištų ir reikalavimų lavina, kad jam gyvenimas virsta pragaru žemėje, tikėtina, kad vieną dieną neapsikentęs dės į kojas. Bet tai yra kraštutinumai. Taip pat, kaip ir patarimai visada atrodyti tarsi keliaujant į Holivudo premjerą.

Ypač jei seniai peržengėte romantiškų pasimatymų etapą, savaime suprantama, kad bus blogų dienų. Bus gripo, pagirių, rotavirusų, PMS, nesėkmių darbe, savaitgalių, kai darbinę šypseną norėsis palikti stalčiuje kartu su blakstienų tušu. Pamenu, interviu su Indre Stonkuviene metu ji iškėlė nors ir retorinį, bet tiesiog genialų klausimą šia tema: "Na, negi gyvename su šitokiais idiotais, kurie nesupranta, kad gimdydama aš tikrai gražiai nedejuosiu"?

Ir tikrai, norisi tikėti, kad ne tokie tie vyrai kvailiai, kad tikėtųsi šalia savęs 24 valandas per parą matyti besišypsančią lėlę Barbę. Ir, tiesą sakant, daugumai pastarosios ne taip ir patinka. Gal gyvenime bendravau su kažkokiais išskirtiniais vyrais, bet gerai pagalvojus tenka pripažinti, kad nuoširdžiausios ir giliausios akimirkos anaiptol nebūdavo tos, kai klapsėdavau vizažisto priklijuotomis blakstienomis ant piršto sukdama šilkines garbanas.

Turbūt visi "kokia tu stebuklinga" iš jų lūpų pasigirsdavo tada, kai pasikriuksėdami juokdavomės iš nešvankių vienas kito anekdotų. Kai tarsi rašalo dėmės susigėrę į sofą dalydavomės mintimis apie gyvenimą ir paskutiniu picos gabalėliu. Kai su ta pačia sena vyriška palaidine gamindavau pusryčius. Juk, kad ir kaip elegantiškai atrodome su aukštakulniais ir kvėpuoti trukdančiu korsetu po suknele, kone svarbiausias dalykas, nuo kurio reikėtų pradėti ręsti laimingų santykių pamatus – kuo daugiau dienų be prievartos. Tiek jam, tiek jai.