Žolinė kaip tradicinė šventė 2000 m. buvo perkelta į valstybinės rangą. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje taikliai nusako tautosakos patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina“. Tačiau „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“...

Norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikia jos metu pabuvoti kuriame nedideliame bažnytkaimyje. Pamatyti, kaip iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštelėmis. O ta puokštelė yra ypatinga: joje surinkta visų auginamų javų po keletą varpų, pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Ir dar kokių vaistažolių įdėta. Tai tikrai labai lietuviškas šventės paprotys – pašventinti bažnyčioje derlių kartu su žolynais. Tada puokštelė sudžiovinus ją laikoma gerojoje namų kerčioje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų.

Panaudojami šventinti žolynai ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia. Įdedama ir į naujo avilio kamputį. Jais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, taip pat sunkiai susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir dar kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šių žolynų įdėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę. O javų varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruodosna ir mieguosna, taip pašventinamas būsimųjų metų derlius.

Pietų Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta į bažnyčią nešti pašventinimui ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Dar įdomu paminėti, kad Vilkaviškio krašte taip pat Baltarusijos lietuviškose salose šventę vadino Kanapinėle – gal kad iš vasaros pabaigos darbų tik šios pluoštinės kultūros plotai būdavo palikę laukuose nenurauti.

Žemaičiai į Žolinės puokštelę paslėpdavo dygiąją usnį. Sakydavo, tam, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų, mat būdavo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Etninių papročių tyrinėtojai šiame paprotyje įžvelgia senosios baltų mitologijos atšvaitus. Kaip ir daugelyje kitų Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių.

Juk mūsų tradiciniame kalendoriuje – devynios šventinės dienos, skirtos Švč. Mergelei Marijai, ir daug jos stebuklingo apsireiškimo vietų. O derliaus šventinimo paprotys byloja apie šio pirmojo vasaros žingsnelio rudeniop metu buvusį andainykštės žemės dievybės, Lietuvoje kitados žinomą Žemynos vardu, pagerbimą. Tai būta padėkos gamtos galioms už dosnią vasarą. Šiandien, kai didesnė Lietuvos gyventojų dalis tapo miestiečiais, šiuos senoviškuosius papročius prisimename iš pagarbos tautos praeičiai, senolių atminimui.

Kaip krikščionių šventė Žolinė žinoma nuo V amžiaus. Ją suformavo legenda apie Švč. Mergelės Marijos kapą. Apaštalams jį atidarius, ten buvo rastos tik kvapnios gėlės. Tada ir įtikėta, kad Dievo gimdytoja paimta į dangų. Kaimo dievdirbiai, nusižiūrėję į bažnytinio meno kūrinius, Švč. Mergelę Mariją dažniausiai vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis – mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš jos delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypatingai gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžiu malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškajai pasaulėjautai dalykai. Juk esame medžio kultūros tauta...

Dar įdomu, kad dievdirbiai mėnulį kartais išdroždavo ir su veidu. Tokias išraiškingas skulptūrėles galima pamatyti, pavyzdžiui, Palūšės šventoriuje ir net Seinų katedroje. Tai vėlgi užuomina į baltiškąją mitologiją, o gal ir savotišką pagoniškosios pasaulėžiūros neigimą. Juolab, kad po Švč. Marijos kojomis – ir nuodėmę, o gal senąjį tikėjimą simbolizuojantis žaltys...

Žolinės atlaidai – puiki proga giminės susitikimui. Dažniausiai šią šventę pamalonina ir geri orai. Tada po Šv. Mišių, kur gražesnėje vietoje – ant kalnelio ar paežerėje – pievutėje patiesiama staltiesė ir išdėliojami naujojo derliaus skanėstai. Yra giminaičiams ir apie ką pasikalbėti: aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Nebendrausi su giminėmis, liksi vienas bėdoje, skurde. Taigi, šventei buvo labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų išlaikyti šią tradiciją ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Žolinė – tradicinė kalendorinė metų šventė. Ir štai toks sutapimas: rugpjūčio 15 d. yra gimę du žymūs lietuviškųjų kalendorių rašytojai: 1810 m. – pirmųjų, leidžiamų nuo 1847-ųjų sudarytojas Laurynas Ivinskis; 1852 m. – Kristupas Jurkšaitis, rašęs Mažojoje Lietuvoje leidžiamoms „kalendroms“. Abu dar ir tautosakininkai, kalbininkai, vertėjai; apskritai lietuviškosios spaudos šviesuliai. Rodę tautai kelią per gimtąją kalbą ir etnokultūrą į valstybės nepriklausomybę.