Darbo kodeksas uždavė nemažą minklę, nes nustatė, kad minimalią algą Lietuvoje gali gauti tik nekvalifikuotą darbą dirbantys darbuotojai. Pagal Darbo kodeksą, nekvalifikuotu darbu laikomas toks darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai.

Įstatyme pateiktas kvalifikuoto darbo apibrėžimas – iš serijos „sviestas sviestuotas“. Šnekamojoje kalboje – visko pasitaiko, net ir nusišnekėti. Bet kai nusišneka įstatymas – gero nelauk. Netruksime sulaukti ir teisminių ginčų, besiaiškinant pačią sąvoką. Kas yra toji kvalifikacija ar profesiniai gebėjimai – nežino niekas. Diplomas? Patirtis? Darbo sudėtingumas? Nei vienas kriterijus nėra nei įtikinamas, nei patikimas, nes kiekvienas atvejis – išskirtinai individualus. Pavyzdžiui, jei atrodytų paprasčiausią valymo paslaugą, atrodo, gali atlikti kiekvienas, jei tas „kiekvienas“ imtų valyti dėmes jūsų prabangiame kostiume – jums nepatiktų. Praktiškai, kiekvienam darbui atlikti reikalingos vienokios ar kitokios žinios, o su laiku įgyjami ir įgūdžiai. Žvelgiant iš šio taško, valstybės nustatoma minimali alga tampa savotišku nelegaliai per mažu atlygiu.

Kiek konkrečiau nekvalifikuotą darbą apibrėžia Lietuvos profesijų klasifikatorius. Pagal jį, nekvalifikuoti darbininkai atlieka nesudėtingus ir įprastus darbus, kuriems atlikti paprastai reikia rankinių įrankių ir fizinės jėgos. Šiame klasifikatoriuje vardijamos pagrindinės nekvalifikuotų profesijų atstovų atliekamos užduotys: valymas, bagažo ar krovinių tvarkymas; pinigų surinkimas iš automatų; šiukšlių rinkimas ir taip toliau – sąrašas gana ilgas. Į jį įtraukiamas net vadovavimas kitiems darbuotojams! Žvelgiant iš šio taško, tereikia tik pasistengti kūrybiškai pažvelgti į profesiją, ir net vadovo darbas gali tapti nereikalaujančiu kvalifikacijos.

Darbo kodeksas įpareigojo darbdavį spręsti, kuri darbo vieta reikalauja kvalifikuoto darbo. Natūralu, kad kiekvienas darbuotojas stengsis įrodyti, kad jo atliekamam darbui reikia ir profesinių gebėjimų, ir įgūdžių. Žinoma, kad jis tikėsis, jog alga būtų pakelta reikšmingai, o ne vienu kitu euru. Tačiau dažnas darbdavys, norėdamas išvengti galimų patikrinimų, baudų ar įspėjančių „Sodros“ laiškų, rinksis būtent tik simboliškai ją pakelti. Nes kodėl turėtų  kelti daugiau, jei liepos pirmą dieną nepasikeitė niekas, išskyrus įstatymo raidę – nei darbuotojas pradėjo dirbti našiau, nei užsakymų padaugėjo.

Lyg dar būtų mažai biurokratijos, Darbo kodekso reikalavimu darbdavys turės patvirtinti įmonėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Darbo apmokėjimo sistemoje turės būti nurodomos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją bei kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Praktiškai – kaip biudžetinėje įstaigoje.

Kaip žinia, norėta, kaip geriau, o išeis, kaip visada. Jei anksčiau kalbėdavome apie dvigubą buhalteriją, dabar įmonės skatinamos turėti dvigubus darbo santykius. Tikrus, ir tuos, dėl Darbo kodekso.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.