Kur veda akla meilė žemoms kainoms?

Kartą per pusmetį Europos Komisija visų Europos Sąjungos šalių gyventojams užduoda klausimą, kas juos labiausiai neramina. Šio „Eurobarometro“ duomenimis, lietuviai akivaizdžiai išsiskiria iš kitų ES šalių piliečių, nes pagrindinis ir didžiausią nerimą lietuviams keliantis veiksnys yra... kainų augimas. Kiek pagrįsta yra tokia mūsų šalies gyventojų baimė?

Šioje apklausoje tarp galimų atsakymo variantų yra ne tik augančios kainos, bet daug kitų potencialių nerimo priežasčių. Tai namų ūkio finansinė padėtis, nusikalstamumas, šalies ekonominė padėtis, mokesčiai, nedarbas, terorizmas, būstas, imigracija, sveikatos ir socialinė apsauga, švietimo sistema, aplinkosauga, pensijų dydis, darbo ir gyvenimo sąlygos. Kiekvienas apklausoje dalyvavęs gyventojas gali įvardinti dvi pagrindines problemas.

Alternatyvų daugiau nei pakankamai, bet didžiajai daliai Lietuvos gyventojų pagrindinė problema yra būtent kainų augimas – taip mano net 65 proc. šalies gyventojų. Įdomu ir tai, kad nerimo dėl kainų augimo kategorijoje lietuviai gerokai lenkia antroje vietoje esančius čekus (41 proc.). Vidutiniškai Europos Sąjungoje tik 17 proc. gyventojų galvoja, kad kainų augimas, taigi ir infliacija yra didžiausia problema. Antras dažniausiai pasitaikantis lietuvių atsakymas yra nedarbo lygis – dėl jo nerimauja 23 proc. tautiečių. Trečioje vietoje – mokesčių lygis, kurį, kaip svarbią problemą, įvardina 20 proc. lietuvių.

Turint omenyje, kad pernai Lietuvoje infliacija buvo didžiausia Europos Sąjungoje, tokia apklausa gal labai nestebintų. Vis tik toks gyventojų nerimas atrodo mažiau pagrįstas atsimenant, kad pagrindinė infliacijos priežastis pernai buvo labai pabrangęs alkoholis, ypač alus, bei didesnės restoranų, barų ir viešbučių paslaugų kainos. Kitaip sakant, labiausiai pabrango ne pirmojo būtinumo prekės, o tai, be ko galima išsiversti.

Galbūt lietuvius neramina ne kainų pokytis, o neadekvatus kainų lygis?

Dar keisčiau yra tai, kad pastaruosius 10 metų infliaciją lietuviai kaip pagrindinę problemą įvardina nuolat, įskaitant ir tuos metus, kai kainos mažėjo. Pavyzdžiui, 2010 metais, nedarbo lygiui kylant ir artėjant prie 20 proc., o daugeliui kainų mažėjant, didesnė dalis gyventojų vis tiek teigė, kad infliacija, o ne nedarbas yra pagrindinė problema.

Galbūt lietuvius neramina ne kainų pokytis, o neadekvatus kainų lygis? Šią hipotezę pagrįstų reguliariai socialiniais tinklais nuvilnijantis nepasitenkinimas neadekvačiomis kainomis. Pavyzdžiui, prieš du metus masiškai pasipiktinta 3,5 euro kainavusiais kalafiorais, o prieš metus – 4,5 euro kainavę švieži agurkai. Nors šie atvejai buvo susiję su laikinais sezoniniais veiksniais, pavienių pavyzdžių galima rasti nuolat.

Vis tik objektyvios nuomonės apie bendrą kainų lygį Lietuvoje negalime susidaryti stebėdami erzinančias pavienes išimtis. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vidutinės maisto kainos siekia tik 78 proc. ES vidurkio ir yra maždaug dešimtadaliu žemesnės nei Latvijoje ar Estijoje. Dar didesnis atotrūkis matomas stebint paslaugų kainas – Lietuvoje jos siekia tik 44 proc. ES vidurkio ir yra apie 15 proc. mažesnės nei Estijoje.

Stop, pasakys ne vienas skaitytojas – juk atlyginimų atotrūkis tarp Lietuvos ir ES yra dar didesnis! Tai tiesa, bet čia ir išlenda didžiausias nesusipratimas – „Eurobarometro“ duomenimis, labiausiai nerimaudami dėl kainų augimo, tik 14 proc. lietuvių atsako, kad pagrindinė problema yra jų namų ūkio finansinė padėtis. Šis rodiklis yra mažesnis nei ES vidurkis!

Kaip paaiškinti tai, kad esame nepatenkinti kainomis, bet nemanome, jog problema yra namų ūkių finansinė padėtis? Ar taip yra dėl to, kad už asmeninius finansus esame atsakingi patys, o „neadekvačias“ kainas nustato kažkas kitas?

Taip pat reikia pasakyti, kad reikalaudami žemiausios kainos, neretai galime gauti ir žemiausią kokybę. Noras gauti kuo pigesnius maisto produktus visame pasaulyje privedė prie pesticidais permirkusių daržovių bei antibiotikuose ir hormonuose išmarinuotų gyvūnų mėsos. Be to, mažesnė (ar net įšaldyta!) švietimo, sveikatos ar kitų profesinių paslaugų kaina reiškia ir mažesnes tas paslaugas teikiančių darbuotojų pajamas, o tai tikrai neturėtų būti siekiamybė. Kitaip sakant, daugelio darbuotojų pajamos negali didėti nedidėjant kainoms – todėl net ir centriniai bankai turi tikslą ne įšaldyti kainas, bet užtikrinti nedidelį, bet nuolatinį kainų augimą.

Galiausiai norisi dar ir dar kartą priminti – nė viena valstybė nesuklestėjo siekdama įšaldyti kainas žemiausiame įmanomame lygyje ir nė viena turtinga valstybė negali pasigirti žemomis kainomis. Būtina skatinti konkurenciją, užtikrinti, kad nebūtų nesąžiningų susitarimų ir piktnaudžiavimo rinkos padėtimi, o tuo besirūpinančios institucijos būtų tinkamai finansuojamos ir įgalintos. Vietoje perteklinio dėmesio kainoms turėtume sutelkti pastangas ir dėmesį į veiksnius, kurie prisidėtų prie tvaraus gyventojų pajamų augimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ats

ats portretas
O kur mus veda akla meilė žemiems atlyginimams?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    4
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    9
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
  • Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?
    Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

    Įsivaizduokite, kad jūsų 28-erių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visad...

    7
  • Neiškęstas privatusis patriotizmas
    Neiškęstas privatusis patriotizmas

    Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar ...

  • Dvylika Vilniaus apaštalų
    Dvylika Vilniaus apaštalų

    Prasidėjo tokia reikšminga šventinė savaitė... O kas svarbiausia šventėje? Tikriausiai neapsiriksime sakydami, kad ne tiek žvilgsnis į praeitį, kiek išsakomos viltys ateičiai. ...

    3
  • Nereikia mums bijoti imigrantų
    Nereikia mums bijoti imigrantų

    Nereikia mums bijoti imigrantų, o, atvirkščiai, reikėtų galvoti apie veiksmingesnę politiką, skatinančią imigraciją. ...

    13
Daugiau straipsnių