Skirtingi standartai

Mūsų valstybės požiūris į dvi panašią vidaus ir išorės politiką vykdančias šalis kardinaliai skiriasi. Vieną iš jų mes net oficialiai kartais įvardijame šalimi, turinčia teroristinės valstybės požymių, o su kita skubame draugauti.

Tačiau, mano nuomone, pagrindinis ir galbūt net vienintelis skirtumas – tai atstumas nuo mūsų iki šių šalių.

Su Rusijos federacija mes turime bendrą sieną, o iki Kinijos mums keli tūkstančiai kilometrų, tačiau čia nereikėtų apsigauti – šiuolaikinės karinės technologijos šį atstumų skirtumą suniveliuoja iki minimumo, o ir ekonominės stiprių valstybių galimybės leidžia įsigyti naujų "kolonijų" toli už savo teritorijos ribų.

Pradėsiu nuo mūsų artimesnės kaimynės Rusijos, kurios agresyvi užsienio politika niekam nekelia abejonių. Kažkada ir mes tapome jos aukomis. Mums sovietų okupacija atnešė žudynes ir trėmimus, kurie vienokia ar kitokia forma palietė beveik kiekvieną šeimą.

Mūsų valstybės požiūris į dvi panašią vidaus ir išorės politiką vykdančias šalis kardinaliai skiriasi.

Dabartiniai ryškiausi jos agresijos pavyzdžiai Sakartvele ir Kryme, kur nuo karinio konflikto pradžios žuvo jau daugiau nei 10 tūkst. žmonių.

Kiek vietos demokratiniams procesams vidiniame kaimynės gyvenime, irgi nesunku pastebėti. Todėl natūralus ir suprantamas mūsų politikos formuotojų noras neatsižvelgti į kai kurių verslininkų prašymus "perkrauti", atšildyti politiką, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos verslui, kad būtų galima didinti savo eksportą, o glaudesni ekonominiai ryšiai padėtų sukurti gerai apmokamų darbo vietų, darytų teigiamą įtaką verslo plėtrai. Taigi čia dėl skalsesnio duonos kąsnio savo idealų neišsižadame.

Kinijos milijardai

O kaipgi situacija su Kinija? Sudarysime sąlygas Lietuvos verslui pasinaudoti atsiveriančia milijardine rinka – ji iš tiesų kolosali ir perspektyvi.

Kinija – kone tobulas partneris: sutampa jos ir Lietuvos interesai dėl tarptautinės prekybos, globalių įsipareigojimų, klimato kaitos, kovojant su terorizmu ir net galima marsiečių invazija į žemę. Visais šiais klausimais, manau, galėtume sutarti ir su Rusija. Tačiau čia jau koją kiša agresyvi užsienio politika (Krymas, Čečėnija, Sakartvelas) ir tikrai nedemokratiška politika šalies viduje.

Tačiau žvilgtelėkime į žmogaus teises ginančios organizacijos "Human Rights Watch" praėjusių metų ataskaitą, kurioje rašoma, kad 2013 m. prezidentu tapus Xi Jinpingui, "prasidėjo plataus masto ir besitęsiantys žmogaus teisių pažeidimai", esą nėra jokių ženklų, kad pažeidimų intensyvumas sumažės.

1949 m. prasidėjusi Kinijos intervencija į Tibetą tebesitęsia ir dabar. Virš milijono uigūrų (musulmonų mažuma Kinijoje) laikomi įkalinimo stovyklose Sindziango provincijoje. Bandymai užgniaužti Honkongo autonomijos siekį ir veiksmai Pietų Kinijos jūroje taip pat toli gražu nėra gerosios kaimynystės pavyzdžiai.

Du vektoriai

Natūralu, kad kiekvienos valstybės politinė ekonomija turi du pagrindinius vektorius, dvi pagrindines dedamąsias: politinius ir ekonominius santykius, kurie nustato ir apibrėžia šalies vietą globaliame pasaulyje.

Didžiąja dalimi tai priklauso nuo žmonių, gyvenančių šalyje požiūrio į gyvenimiškąsias vertybes, materialinę gerovę, dvasines dogmas.

Kitaip tariant, vienas vektorius brėžia kryptį į alkanesnių ir galbūt netgi apiplyšusių žmonių su nepalaužiamomis dvasinėmis vertybėmis visuomenės kryptį, kitas – šiek tiek sotesnių, sugebančių kartais susitarti su savo sąžine žmonių, mokančių prisimerkti jei blogis ne tavo, o kaimyno kieme.

Klausimas filosofinis ir apie tai galima ilgai ir nenuobodžiai diskutuoti, nes iš esmės visi mes norime ekonomiškai stiprios valstybės su sočiais, bet kartu ir dvasingais piliečiais.

Tačiau dabar jau realiai prasideda rinkiminė kova dėl pozicijos, kuri apibrėžia mūsų užsienio ir, aišku, iš dalies vidaus politikos gaires, prezidento rinkimų kampanija, todėl įdomu, kokią šių vektorių koreliaciją mato būsimieji kandidatai į prezidentus. Manau, kad man, kaip ir daugeliui kitų piliečių, aiški pozicija šiuo klausimu padėtų lengviau apsispręsti balsuojant.