Daugėja ženklų, kad Lietuva – nei krepšinio šalis, nei kraštas, kuriame ši sporto šaka – antroji religija.

Elitinėje mūsų šalies lygoje – Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) – antradienį susitikusių "LSU-Atleto" ir "TonyBet" komandų rungtynes stebėjo 79 žiūrovai. Tiek, kiek lengvai sutilptų į patį mažiausią Kauno gatvėmis važinėjantį maršrutinį autobusą. Ne paradai ir kitose LKL arenose. Dešimt paskutinių lygos susitikimų gyvai stebėjo vidutiniškai po 750 žiūrovų. Netgi "Lietuvos rytas" į savo areną daugiau kaip tūkstantį žiūrovų per visą šį sezoną surinko vos du kartus: per pirmąsias rungtynes su "Neptūnu" ir susitikime su aršiausiu priešininku – "Žalgiriu".

Kol kas ne itin sėkmingame krepšinio sezone pakriko net ir šios legendinės komandos aistruolių gretos, tačiau Kauno "Žalgirio" arena išlieka vienintele vieta "krepšinio žemėje", kur susirenkantis žiūrovų skaičius neverčia iš gėdos prapulti skradžiai žemę. Čia LKL rungtynių lankomumo vidurkis viršija 3,1 tūkst. žiūrovų.

Sakysite, bėda ta, kad LKL kovos – neįdomios? Kažin ar labai įdomios buvo praėjusį savaitgalį Vokietijos Neu-Ulmo mieste vykusios rungtynės tarp Bundesligos vidutiniokės "Ratiopharm" ir vienos blogiausių lygos komandų "New Yorker"? 50 tūkst. gyventojų turinčio miesto krepšinio aistruoliai iki palubės prigrūdo 6 tūkst. talpinančią areną.

Mitu, kad vokiečiai neišmano ir nemėgsta krepšinio įtikėję lietuviai nė nepastebėjo, kaip Bundesligos rungtynes stebinčių žiūrovų skaičius jau seniai pranoko LKL rungtynių lankomumą. Vokietijos aistruoliai rungtynių lankomumo vidurkį praėjusį sezoną pakėlė kone iki 4,5 tūkst. žiūrovų. Skaičiai galėtų būti dar įspūdingesni, jei vokiečiai turėtų erdvesnes arenas – retoje jų žiūrovams skirtų vietų skaičius viršija 6 tūkst. Panaši padėtis ir kitoje ne krepšinio šalyje – Prancūzijoje: daugelis arenų yra maždaug 5 tūkst. vietų, o į nacionalinės lygos rungtynes praėjusį sezoną vidutiniškai rinkosi per 3,7 tūkst. žiūrovų.

Krepšinio šalyje (Lietuvoje) šiuo metu rasite tik vieną šiai sporto šakai dedikuotą žurnalą. Jis – vokiečių kalba. Palyginkime: vien žūklės mėgėjai gali rinktis iš keturių reguliariai leidžiamų lietuviškų žurnalų ir tiek pat per televizijas rodomų laidų.

Sakysite, kad tikriems krepšinio fanatikams užtenka dviejų stabų: "Žalgirio" ir vyrų rinktinės? Ar aš galiu save vadinti melomanu, jei klausausi tik dviejų atlikėjų kūrybos?