2016 metais vienas gyventojas Lietuvoje vidutiniškai 73 kartus atsiskaitė kortele, kai Latvijoje atliktos 123, o Estijoje – 217 tokių mokėjimo operacijų. Toks Lietuvos atsilikimas nuo kitų Baltijos šalių yra žymus, nors didesnių infrastruktūros skirtumų nėra.

ES mokėjimų kortelėmis vidurkis pernai siekė truputį daugiau negu 100, o Šiaurės šalyse – daugiau negu 300 operacijų per metus.

Jau labai seniai pastebėta, kad kuo aktyviau naudojami grynieji pinigai atsiskaitant už prekes ar paslaugas, tuo šešėlinės ekonomikos lygis šalyje didesnis. Tiesa, grynieji pinigai nėra šešėlinės ekonomikos išsikerojimo priežastis – jie yra priemonė, padedanti sudaryti sandorį tarp subjektų, siekiančių išvengti mokestinių įsipareigojimų. Tai rodo, kad didelis grynųjų pinigų naudojimas Lietuvoje slepia ne tik ekonomines, bet ir socialines problemas.

Akivaizdžiausiai šešėlinės ekonomikos dydį Lietuvoje pagrindžia tai, kad nors mūsų šalyje oficialus darbo užmokestis po mokesčių yra 30 proc. mažesnis negu Estijoje ir 3 proc. mažesnis negu Latvijoje, o vieno gyventojo vartojimo išlaidos yra didesnės negu kitose Baltijos šalyse.

Europos Komisija neseniai paskelbė nagrinėsianti galimybę nustatyti didžiausią leistiną atsiskaitymo grynaisiais pinigais sumą visoje Europos Sąjungoje. Toks ribojimas būtų radikalus kovos su šešėliu būdas. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Prancūzijoje jau yra nustatytos tokios atsiskaitymo grynaisiais lubos ir jos siekia 1000 eurų. Danijoje leidžiama pasirinkti – jeigu sandorio suma viršija 1340 eurų, o pirkėjas visgi nori atsiskaityti grynaisiais, jis kartu su pardavėju tampa atsakingas, kad pastarasis sumokėtų su šiuo sandoriu susijusius mokesčius. Galima atrasti begalę argumentų už ir prieš tokius atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimus, tačiau sudėtinga būtų paneigti, kad tai mažiau ar daugiau mažina šešėlį.

Atsiskaitymų rinka pastaruoju metu vystosi labai sparčiai ir greitai bus dar didesnis atsiskaitymų negrynaisiais pinigais pasirinkimas (pavyzdžiui, momentiniai mokėjimai), tačiau svarbu, kad kuo daugiau žmonių naudotųsi informacinių technologijų teikiamais privalumais. Tai ne tik valdžios, bet ir visų susijusių su informacinėmis technologijomis pareiga suprantamai paaiškinti ir parodyti, kaip galima gauti paslaugas ir prekes pigiau bei patogiau negu tradiciniu būdu. Tiesa, negalima pamiršti ir reikalingo valdžios indėlio, kad kuo daugiau jos funkcijų būtų skaitmenizuota ir mažėtų vietų viešajame sektoriuje, kur atsiskaityti galima tik grynaisiais pinigais. Galiausiai, jei visuomenėje šešėlio nykimas vyks lėtai, proveržio atsisakant grynųjų pinigų Lietuvoje gali tekti laukti dar ilgai.

Mažesnį negu kitose valstybėse atsiskaitymų negrynaisiais populiarumą Lietuvoje lemia ir mažesnis naudojimasis informacinėmis technologijomis. Eurostato duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių internetu Lietuvoje visiškai nesinaudojo ketvirtadalis šalies gyventojų. Estijoje tokių gyventojų buvo dvigubai mažiau (12 proc.), Latvijoje – 18 proc., o ES vidurkis siekė 14 procentų. Natūralu, kad aktyviai informacinėmis technologijomis besinaudojančiai, prie socialinių tinklų, apsipirkimų internetu ir atsiskaitymų mobiliosiomis programėlėmis pripratusiai visuomenei atsiskaitymas negrynaisiais pinigais yra kasdienybė, o 25 proc. Lietuvos gyventojų, kurie visiškai nesinaudoja internetu, vis dar sudėtinga priprasti prie kitų atsiskaitymo būdų.