Bet kurioje demokratinėje šalyje toks Ministro Pirmininko pareiškimas prilygtų ne pačios mažiausios bombos sprogimui. Šį sprogimą neišvengiamai lydėtų akcijų kursų smukimas, dalies investuotojų pasitraukimas ir kiti negeri dalykai.

Mažumos Vyriausybė niekada niekur nežada nieko gero. Mažumos ministrų kabinetas – nestabilumo valstybėje rodiklis. O faktas, kad Vyriausybė netenka daugumos Seime palaikymo jau po šimto darbo dienų, išvis Lietuvoje beprecedentis, jei tik atmesime vos kelias dienas gyvavusį Alberto Šimėno kabinetą. Nes kas tada bus po metų, dviejų, jei jau po kelių mėnesių šitaip?

Bet akcijų birža nė nekrustelėjo. Investuotojai į premjero žodžius taip pat jokio dėmesio nekreipė. Net ir žiniasklaida, kurią šio Seimo kai kurie nariai kaltino blogų žinių skleidimu ir žadėjo įstatymu įvesti gerų bei blogų žinių proporciją, reagavo atsainiai. Tik kelių televizijų žinios pirmadienio vakarą Skvernelio žodžiams bandė įpūsti bent kažkokios prasmės.

Kodėl sensacingas Ministro Pirmininko pareiškimas netapo sensacija? Ir kodėl antras pagal svarbą Lietuvos politikas tokį pareiškimą paskelbė be jokių konsultacijų tiek su savo frakcija Seime, tiek su koalicijos partneriais socialdemokratais? Ką jau kalbėti apie opozicines partijas, kurių bent jau tylų pritarimą ministrų kabineto veiklai taip pat derėtų užsitikrinti prieš paskelbiant tokią sensaciją.

Atsakymas į šiuos klausimus yra paprastesnis nei dukart du. Lietuvoje jau taip visi yra pripratę prie neatsakingo politikų kalbėjimo ir tokio pat veikimo, kad priima tai kaip neišvengiamą duotybę. Štai kodėl niekas iš esmės ir nesureagavo į premjero Skvernelio žodžius apie mažumos Vyriausybę. 

Maža ką tie politikai prišneka.

Lietuvoje jau taip visi yra pripratę prie neatsakingo politikų kalbėjimo ir tokio pat veikimo, kad priima tai kaip neišvengiamą duotybę.

Ir iš tiesų jau antradienį paaiškėjo, kad premjero kalbos apie mažumos Vyriausybę buvo šiaip sau, dėl viso pikto, o gal tik koalicijos partneriams socialdemokratams pagąsdinti. Vakar premjeras jau kalbėjo, kad jo jausmas, jog jis nedirba mažumos Vyriausybės sąlygomis, jau sustiprėjo.

Bet jausmai, kaip visi puikiai žinome, yra labai permainingas dalykas. Kaip ir Lietuvos orai – iš ryto saulė šviečia, po pietų jau, žiūrėk, lyja. Taip ir su Ministro Pirmininko jausmais. Vakar Skvernelio jausmas sustiprėjo, šiandien jis gali išsisklaidyti kaip dūmas.

Yra ir dar viena priežastis, kodėl niekas nereagavo į sensacingą premjero pareiškimą. Toks jausmas, kad visi jau seniai apsiprato su mintimi, kad ministrai, įskaitant ir premjerą, patys sau yra mažuma nuo pat šios Vyriausybės sudarymo momento.

Dauguma šios Vyriausbės ministrų neturi nieko bendro su valdančiąja dauguma – tiek su socialdemokratais, tiek ir su valstiečiais. Kai kurie ministrai yra tik Prezidentės ministrai. Kai kurie ministrai dar turi kažką bendro su valstiečių vadu Karbauskiu, kai kurie – su juo ir Skverneliu, bet dauguma ministrų nieko bendro neturi su valdančiosiomis partijomis.

Mažumos ir politinio vienišumo jausmą premjerui dar labiau sustiprina tai, kad didžiausia – Seimo valstiečių frakcija nėra premjero Skvernelio bendražygiai. Vienas kitas – taip, bet dauguma valstiečių – tik Skvernelio pakeleiviai.

Ne kartą jau taip nutiko, o ateityje nutiks dar dažniau, kad premjerui, siekiančiam bent valdininkiško lygio reformų, papildomų balsų opozicijoje reikės ieškoti ne tik dėl ienas į kitą pusę sukančių socialdemokratų, bet ir dėl nemažos dalies valstiečių oportunizmo.

Faktą, kad visi ramiai priėmė Skvernelio faktą, jog mažumos Vyriausybė ne tai bus, ne tai jau yra, galima papildyti. Lietuvos politika dabar yra tokiame dugne, kad Vyriausybė neturi ne tik ją realiai palaikančios daugumos, bet ir realiai ją kritikuojančios opozicijos. 

Kai šalyje išsitrina ribos tarp parlamento daugumos ir opozicijos, demokratija ima karščiuoti. Toks jausmas, kad demokratija Lietuvoje netrukus pati taps, o gal jau yra tapusi mažuma.