Kodėl balsuodamas Europos Parlamente dėl siūlomų sankcijų Vengrijai aš nepritariau ir balsavau susilaikydamas?

Visų pirma todėl, nes netikiu tokių sankcijų poveikio veiksmingumu. Kas gresia Vengrijai? Greičiausiai ne tiek jau ir daug. Nors 7 straipsnio aktyvavimas EP iki šiol neturėjo precedentų, bent šiuo metu panašu, kad žala Vengrijai pirmiausia apsiribotų žodiniais įspėjimais ir neigiamomis tarptautinės žiniasklaidos antraštėmis, kurios, suprantama, suerzins daugumą Vengrijos gyventojų. Tokį sprendimą jie laikys kaip bandymą grubiai kištis į vidinį Jų šalies gyvenimą ir, mano nuomone, Jie bus teisūs. Maža to, esu giliai įsitikinęs, kad EP balsavimas tik sustiprins V. Orbano valdžią Vengrijoje bei Jo paramą tarp daugumos šalies gyventojų. Visiškai pritariu buvusio komunistinio laikotarpio vengrų disidento filosofo Gasparo M. Tamaso nuomonei, kad tai tik  „išlaisvins nacionalistinę isteriją“.

Antra, šioje EP iniciatyvoje įžvelgiu didelį pavojų. Kalbu ne vien apie pavojų Vengrijai! Pavojų pačiai Europos Sąjungai. Kur bepažvelgsi – separatistinės nuotaikos auga: „Alternatyva Vokietijai“ gavo 94 vietas Bundestage; Marine Le Pen iš Nacionalinio fronto surinko trečdalį balsų Prancūzijos prezidento rinkimuose; Italijoje stiprėja penkių žvaigždučių judėjimas; Austrijoje ir Čekijoje stiprėja separatizmą remiančios politinės jėgos; Jungtinėje Karalystėje po referendumo priimtas sprendimas palikti Europos sąjungą; Turkija nusiteikusi karingai. Tuo tarpu, ne ES narė Japonija atsisako puoselėto pacifizmo, o Kinija svajoja susigrąžinti savo šlovę. Rusijoje stiprėja imperinės nuotaikos bei ambicijos. Pilną vaizdą šioje dėlionėje užpildo JAV,  kurios staiga keičia savo ilgametę politiką ir  izoliuojasi nuo Europos.

Tokioje situacijoje ES valstybių susitelkimas bei maksimalus vieni kitų supratimas yra būtinas. To tikrai nepasieksime, jeigu vienos ES šalys narės ims griežtai nurodinėti ar net grasinti kitoms. Jeigu imsime viešai kaltinti ir pasmerkti vienų ar kitų ES valstybių teisėtai išrinktas vyriausybes už jų veiksmus, kuriuos palaiko didžioji dauguma tų šalių gyventojų. Mes pasieksime tik viena – euroskeptinės nuotaikos tose valstybėse stiprės, o tai reiškia, kad silpnės visa Europos Sąjunga.

Pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms yra tos Europos Sąjungos vertybės, kurios nekelia abejonių niekam save pagrįstai laikančiam europiečiu. Tai yra vertybės, ant kurių pamato praūžus Antrajam pasauliniam karui, nusinešusiam beveik 70 mln. gyvybių kūrėsi ES, nužengusi savo ilgą, nelengvą, drebinamą įvairių politinių ir ekonominių krizių kelią. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ir pagarba ES valstybių narių teisei priiminėti sprendimus savo valstybių gyvenime, kokius jos mano reikalinga priimti, yra būtina.

Šiandien ES, atsidūrė ateities pasirinkimų kryžkelėje ir jai neabejotinai reikia ieškoti naujų bendradarbiavimo ir tarpusavio sąsajų formų. Tik, ar sankcijos prieš vieną iš savo narių nepaskatins vidines griaunamąsias jėgas klibinti ES iš vidaus? Mano nuomone, tikrai taip. Kuo daugiau mes bandysime mokyti, nurodinėti ar grasinti vieni kitiems, aiškinti kaip kas turi gyventi, tuo silpnesnė ir trapesnė bus Europos Sąjunga. Kuo daugiau mes išmoksime suprasti vieni kitus bei vienų ar kitų poelgių motyvus, kuo daugiau mes ieškosime bendro kompromiso tuo stipresnė ir vieningesnė bus mūsų sąjunga.

Mano nuomone, Europos Sąjunga – tai mūsų valstybės – Lietuvos – ekonominio, finansinio bei karinio vystymosi ir saugumo garantas. Jeigu nerasime bendrų sprendimų, tai reikš visos ES susilpnėjimą, o gal net griūtį. Tad šiandien, kaip niekada, svarbu ne skaldyti ir priešinti, o telkti ir vienyti.

Todėl aš ir negalėjau pritarti Europos Parlamento veiksmams, nukreiptiems prieš Vengriją. Tokia praktika, priemonės ar veiksmai neturi įsigalioti Europos Parlamente, nes tai nenaudinga nei pačiai Europos Sąjungai, nei Lietuvai.