Kai prieš dvylika metų pradėjau kalbėti apie dalies lietuvių sovietinę nostalgiją, buvo gudragalvių, kurie man aiškino, kad aš nieko nesuprantu, blogos apklausos, blogi sociologai ir blogi komentatoriai.

Tokie išminčiai galėjo bent jau iš reportažų apie Olego Gazmanovo koncertą Vilniuje spręsti, kad buvo visiškai neteisūs. Skandalingą dainą „Pagamintas SSSR“ atliko ne iš karto, o reikalaujant publikai. Žodžiu, elitinės Rusijos pajėgos ir dar kartą pasityčiojo iš mūsų – po audringų protestų patys Lietuvos piliečiai reikalauja sovietmetį šlovinančios dainos.

Aišku, pilna salė – tai dar ne visa Lietuva. Bet kiek yra žmonių, kurie pritaria reikalavusiems dainuoti tą dainelę? Sociologinės apklausos labai aiškiai rodo, kad kuo toliau tolstame nuo sovietmečio, tuo nostalgija tik stiprėja. Ir tik visiškai nemąstantys to gali nepastebėti.

Taip, galime sakyti, kad valdžia yra bloga, kad nusivylė ir pan. Tačiau yra dar vienas šios nostalgijos dėmuo, apie kurį nenorima kalbėti. Dėl sovietmečio idealizacijos kalčiausi ne politikai, bet impotentiški kultūrininkai ir menininkai. Jie nesukūrė patrauklaus lietuviškos tapatybės modelio. O tuos, kurie kūrė ar kuria, sėkmingai išstumia iš viešos erdvės, projektų. Šiandien humanitarikoje įsitvirtino vidutinybės.

Vienintelis šia kryptimi ėjo Gintaras Beresnevičius, supratęs, kad mūsų tautai reikia naujų vaizdinių, įžvalgų. Tačiau save laikančio kultūrinio elito atstovai tai niekino ir vertino pasakėlių kūrimu.

Šiandien daugelis sociologų, istorikų, antropologų, filosofų tyrinėja tapatybes, tačiau mažai kas apie jas išmano.

Lietuvai nėra pateiktas patrauklus kultūros modelis, tapatumas. Universitetai, mokslo institutai per daug užsidarę, ministerijos per daug vilčių deda į įvairias komisijas. Kam jos reikalingos, jei išrenka Lukiškių aikštei tokį paminklą, kuris prieš kelis metus netiko eiliniam Vilniaus skverui. Komisija save diskreditavo. Tačiau tie asmenys ir toliau dalyvauja kitose komisijose.

Arba Nacionalinės premijų komisija? Ar tikrai vertus apdovanoja? Kodėl per tiek metų taip ir nebuvo apdovanotas garsus filosofas, daug prisidėjęs prie šios disciplinos plėtojimo Lietuvoje, nuosekliai tvirtinantis Vakarų civilizacijos vertybes Algis Mickūnas? Tai irgi kelia abejonių šios komisijos kompetencija.

Akivaizdu, kad mūsų laisvės savimonei yra labai svarbus partizanų atminimas. Paskutiniais mėnesiais tapo populiaru kalbėti apie skiepus. Partizanų atminimo įprasminimas ir būtų pats geriausias skiepas prieš tokius koncertus. Ne kvailas piktinimasis, ne kvietimas neleisti atvykti į Lietuvą Rusijos atlikėjui, bet būtent partizanų atminimo įprasminimas.

Tačiau akivaizdu, kad partizanų atminimo bijoma. Bijoma tos netolimos praeities, nes ir daugelio dabartinio kultūrinio ir intelektualinio elito šaknys, deja, yra iš tuometinių komjaunuolių, stribų, nuėjusių tarnauti išdavikų aplinkos. Ar bus išminties tai pripažinti ir pakeisti?