Juk nuo Liublino unijos 1569 m. iki Abiejų Tautų respublikos žlugimo 1795-siais lietuvių ir lenkų tautos turėjo bendrą istoriją. O ir vėlesniais laikais jungtinės valstybės atmintis nebuvo išblėsusi, gaivinama kultūrininkų pastangomis ir netgi ginkluota jėga. Istorija mums teikia daugybę gražių pavyzdžių, kurie jungė šalis, o nekalė priešiškumo pleištų. Tad verta būtent jais remtis, sprendžiant nūdienos problemas.

Štai  šios rugpjūčio 29-osios  dienos kalendoriaus lapelyje – dvi iškilių asmenybių gimimo datos. Pirmoji pažymėta 1754 metais; tada yra gimęs Janas Sniadeckis, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius ir astronomijos observatorijos direktorius. O gimė mokslininkas Lenkijos viduryje, Žnine; tenykštėje bažnyčioje yra atminimo lenta. Vidurinį mokslą baigęs Poznanės kolegijoje, J. Sniadeckis penkiolikos metų jau buvo priimtas į Krokuvos Jogailos universitetą. Penkeri studijų metai – ir matematine erudicija pasižymėjusiam magistrui pačiam pavedama dėstyti algebrą. Į jaunąjį mokslo talentą atkreipė dėmesį žymusis švietimo reformatorius Hugo Kolontajus, pasitelkdamas J. Sniadeckį kartu su Vilniaus universiteto rektoriumi Martynu Počobutu rengti edukacinės reformos projektą. O europinės patirties tiek matematikos plėtotėje, tiek ir švietimo organizavime J. Sniadeckis įgavo ketverių metų stažuotėse Getingeno universitete ir  Paryžiaus kolegijoje.

1773 m. uždarius Jėzuitų ordiną, Abiejų tautų respublikoje vyko esminė švietimo pertvarka. Čia J. Sniadeckio, paskirto Edukacinės komisijos sekretoriumi,  pečius užgulė visos respublikos mokyklų tinklo organizaciniai reikalai: mokytojų rengimas, naujų vadovėlių leidyba, mokyklų išlaikymo problemos.  Jo biografai stebisi nepaprastu mokslininko darbštumu ir gebėjimu derinti Krokuvos universiteto aukštosios matematikos katedros profesoriaus bei minėtąsias sekretoriaus pareigas. Maža to, universitete jis ėmėsi astronomijos observatorijos statybos. Tuo tikslu 1787 m. buvo nuvykęs į Angliją, kuri tuo metu garsėjo Viljamo Heršelio pagamintais veidrodiniais teleskopais. 1791 m. Krokuvos observatorija pradėjo veikti, pildydama panašią į  vilniškės stebėjimų programą. Ją sudarė geografinių koordinačių matavimas, mažųjų planetų orbitų nustatymas, meteorologinių duomenų rinkimas. J. Sniadeckis tuo metu parašė ir išleido turbūt savo vertingiausią veikalą, pavadintą „Geografija arba matematinis ir fizinis Žemės aprašymas“. Vaisingą jo mokslinį darbą kuriam laikui nutraukė politiniai įvykiai, pasibaigę Abiejų tautų respublikos žlugimu; Krokuva atiteko Austrijai. 1793 m. J. Sniadeckis kartu su M. Počobutu Gardine stebėjo saulės užtemimą; tuomet ir buvo suderinti abiejų mokslininkų tolimesni gyvenimo planai. Nepaisant ideologinių nuostatų skirtumo (M. Počobutas buvo katalikų dvasiškis, o J. Sniadeckis filosofinėmis pažiūromis – agnostikas), sutarta, kad J. Sniadeckis perims jau senatvės negalių  slegiamo M. Počobuto observatoriją.

1807 m. J. Sniadeckis buvo įkalbėtas užimti ir garbingą Vilniaus universiteto rektoriaus postą. Tapęs 57-uoju rektoriumi, jis pirmiausiai ėmėsi pertvarkyti Fizikos – matematikos skyriaus mokymo planus. Jo rūpesčiu taip pat buvo įsteigti nauji kabinetai, papildyti bibliotekos rinkiniai, parūpintos patalpos anatomikumui, įkurtos gydymo klinikos, išplėstas botanikos sodas. Ženklios buvo rektoriaus pastangos demokratizuoti studijas; jo nuomone, nereiktų reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų, o talentų privalu ieškoti visuose visuomenės sluoksniuose. Rektoriaujant J. Sniadeckiui Vilniaus universitete paskaitos pradėtos skaityti nebe lotynų, o šviesuomenės vartojama lenkų kalba. J. Sniadeckio korespondencija – jaudinantys dokumentai, atskleidžiantys jo ypatingą dėmesį krašto mokykloms, jų materialinei bazei, mokytojų rengimui ir aprūpinimui. Tik naktys – pamėgtajai astronomijai, observatoriją modernizavus užsienyje įgyta įranga. 1815 m. rektorius buvo priverstas atsistatydinti, nes Napoleono žygio metu, siekdamas išsaugoti universitetą ir jo veiklą, sutiko dalyvauti prancūzų suformuotoje laikinojoje LDK vyriausybinėje komisijoje. Tada jau galėjo daugiau laiko skirti astronomijai bei gamtamokslinės patirties apibendrinimui.

1819 m. J. Sniadeckis išleido reikšmingą veikalą „Apie filosofiją“, kuris laikomas vienu pirmųjų mokslo filosofijos darbų. O jo parašytos H. Kolontajaus, M. Počobuto biografijos – vertingi istoriografiniai šaltiniai. Skaitytoją šie leidiniai patraukia grakščiu stiliumi ir nepriekaištinga literatūrine kalba. Kalbos dalykai mokslininkui tikrai rūpėjo. Kaip laikmečio dvasiai būdingą dalyką galima paminėti Vilniaus dienraščiui jo parašytą laišką, ginantį lenkų kalbos grynumą. O pasirašytas laiškas Žemaičio iš Telšių pseudonimu... Pasitraukęs 1825 m. į pensiją J. Sniadeckis įsikūrė savo brolienės Jašiūnų dvare. Senatvė – tarp knygų ir prie teleskopo. Jo amžinojo poilsio vieta 1830 m. tapo šio dvaro kapinaitės.  J. Sniadeckio, taip pat ir jo brolio Andriaus, mediko ir biologo vardai siejami su Vilniaus universiteto suklestėjimu XIX a. pradžioje. Astronomo vardu pavadintas vienas iš Mėnulio kraterių. Taip plačiai kalbu apie šią asmenybę, kad suprastume, kokį mokslo šviesulį buvo priglaudusi Lietuva.

Istorija mums teikia daugybę gražių pavyzdžių, kurie jungė šalis, o nekalė priešiškumo pleištų.

Kita ryški asmenybė šios dienos kalendoriaus lapelyje – 1800 m. gimęs Kajetonas Rokas Zabitis, vėliau pasivadinęs bajoriškai Nezabitauskiu. Tai lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, bibliografas, literatas.  Jo gimtinė – Baidotai Skuodo rajone.  Mokėsi K. R. Zabitis Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje ir Kauno gimnazijoje. Studijuodamas Vilniaus universitete, įsijungė į Žemaičių kultūrinį sąjūdį, rinko istorinę ir filologinę lituanistikos medžiagą. 1824 m. baigęs universitetą,  apsigyveno Varšuvoje, tarnavo Švietimo ministerijoje ir jos Cenzūros komitete, leido lenkišką „Visuotinį kalendorių“. Didelis K.R. Zabičio nuopelnas lietuvių kultūrai – tais pačiais metais išleistas naujoviškas, gausiai iliustruotas elementorius, pavadintas „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos“.

Elementoriuje pirmą kartą iškeltas vaizdingumo principas mokyme. O įdėjęs ten 53 lietuviškas patarles bei priežodžius, K. R. Zabitis tapo mūsų smulkiosios tautosakos skelbimo pradininku. Dar svarbu, kad šis elementorius turi priedą, – tai  pirmasis bibliografinis Didžiojoje Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų sąrašas („Surinkimas visokių raštų lietuviškų“). Jame – tik 73 pozicijos. Gyvendamas Varšuvoje, K.R. Zabitis nemažai lietuvių autorių tekstų išvertė į lenkų kalbą, o taip pat ir mūsų liaudies dainų.  Jis išleido Dionizo Poškos veikalo „Kaimiečio artojo mąstymai. Apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ vertimą. „Varšuvos laikraštyje“ vis pasirodydavo jo lituanistinių straipsnių, pavyzdžiui, apie Lauryno Ivinskio „Metskaitlius“, Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“. Netgi buvo parašęs  Lietuvos istoriją, labai gaila, kad rankraštis pražuvo II pasaulinio karo metais. Mirė K. R. Zabitis 1876 m. Varšuvoje, ten buvo ir palaidotas.

Įdomiai šios dienos kalendoriaus lapelis  sugretino šias dvi asmenybes: lenko, savo mokslinius siekius realizavusio Lietuvoje ir tuo iškėlusio Vilniaus universitetą į pasaulinio mokslo viršūnes; ir lietuvio, gyvenusio ir dirbusio Lenkijoje, bet lietuviškajam švietimui padovanojusio puikų pradžiamokslį, o kaimynams – žinių apie mūsų požiūrį į bendrą istoriją.