Šiandien, žvelgiant į praeitį, ir ropei aišku, kad Rusijos agresija prieš Gruziją buvo lyg generalinė pastaruosius metus siautusių orgijų repeticija, separatizmo nuotaikų kurstymai neaiškiuose dirbtinai sukurtuose pseudoetniniuose subregionuose, prisidengiant tariama taikdaryste. Banditų gaujų rėmimas technika, ginkluote, taip pat konsultacijos. Provokacijos, diplomatinis spaudimas, šantažas, manipuliacijos, šmeižtas, melas, dezinformacija, melas su šlakeliu tariamai tikrų faktų, kibernetinės atakos, krūva idiotų, žviegiančių internete, jog negalima painioti meno, ekonomikos ir sporto su politika. Nuolatinis sąmonės krušimo srautas: "Mūsų ten nėra", "Negalima painioti verslo su politika", "Technika ir žmonės mūsų, bet ten – ne mes", "Gerai, mes ten, bet jūs – štai ten, Kosove, Baltijos šalyse, Irake, Afganistane, tai kodėl mes negalime būti čia?"

Džiaugsmas numušus tariamą priešo lėktuvą ir nusivylimas sužinojus, jog jis buvo savas. Sąmokslo teorijų kūrimas ir skleidimas pačių žioplumui ir nekompetencijai paslėpti. Visa tai, ką regėjome Krymo okupacijos, karo Rytų Ukrainoje ir kišimosi į ES reikalus bei JAV rinkimus metu, galima atpažinti jau 2008-ųjų agresijoje prieš Sakartvelą. Kai kas patobulinta, kai ko atsisakyta, kai kas liko nenušlifuota, bet visas hibridinio teroro pagrindas ir griaučiai buvo regimi jau tada. Netgi prasidėjo viskas labai panašiai: nomenklatūrines lervas nuspyrusi revoliucija, naujų provakarietiškų lyderių atėjimas į valdžią, reformos, bandymai užmegzti stipresnius ryšius su Vakarais, klausimų kėlimas dėl narystės NATO ir ES, buvusios imperijos paveldėtojų isterija, psichozė ir diplomatiniai bei informaciniai trukdymai, galų gale pasibaigę smurtu bei stagnacija neribotam laikui.

Žvelgiant į šią retrospektyvą, galima konstatuoti, jog viena didžiausių atsakomybių krinta ant Vokietijos kanclerės Angelos Merkel (1954) pečių. Būtent Vokietijos vadovė, nenorėdama painioti ekonomikos su politika, ir bijodama supykdyti Rusiją, labiausiai stabdė Sakartvelo ir Ukrainos stojimą į NATO. Jeigu ne Vokietijos ir dar kelių ES šalių baikštumas, galbūt šiandien viskas būtų kitaip.

Kita vertus, įvairūs duomenys ir jų analizė rodo, kad Rusija šiam konfliktui labai intensyviai ruošėsi kelerius metus iki tol, tačiau, kada tai tiksliai nutiks, nežinojo net ji. Reikėtų pabrėžti, jog 2008 m. nuo rugpjūčio 7 iki 12 dienos trukusiame kare gruzinai kovėsi iš tiesų narsiai ir keletą akimirkų buvo atsidūrę ties pergalės riba. Gruzinų priešlėktuvinės gynybos sistemos operatoriai net sugebėjo numušti vieną iš šešių strateginių bombonešių "Tu-22 M3" (iki tol tai niekam nebuvo pavykę) – du iš įgulos žuvo, vienas dingo be žinios, o ketvirtasis pateko į nelaisvę. Taip pat gruzinai apšaudė Rusijos 58-osios armijos štabo konvojų, važiuojantį Cchinvalio miestu. Šio užpuolimo metu buvo sunkiai sužeistas minėtos armijos vadas, vyriausiojo kretino-idioto laipsnį turintis Anatolijus Chruliovas (1955), tiesa, storulis liko gyvas.

Nepaisant šių pasiekimų, gruzinai prarado iniciatyvą, nuolatos iš kelių pusių plūstančios Rusijos pajėgos, karinės vadovybės kompetencijos stoka ir politikų kišimasis į karinius veiksmus, Rusijos vykdomas diplomatinis šantažas ir skleidžiama dezinformacija, visa tai lėmė, jog jau rugpjūčio 11 dieną Kremliaus banderlogai visiškai kontroliavo Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus bei pagrindinį kelią, vedantį link Tbilisio.

Tuo pat metu visose svarbiausiose regiono bazėse Rusijos pajėgos buvo mobilizuojamos ir laukė lemiamo įsakymo pulti. Buvo tik laiko klausimas, kada Mordoro orkos pajudės Tbilisio link. Taip pat tuo metu Kremlius jau buvo parengęs planą, kuris faktiškai reikštų Gruzijos užkariavimą ir netgi sudaręs naują marionetinę vyriausybę, kurią ketino artimiausiu metu pasiųsti į Tbilisį. Apie tai žinojo Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy (1955), kuris tuo metu tarpininkavo konflikte, taikos derybininko vaidmenyje.

Pasak įvairių šaltinių, Rusijos ministro pirmininko vaidmenį tuo metu atlikinėjęs šešėlinis caras VVP, N.Sarkozy praktiškai paaiškino, kaip kai kas nudės Michailą Saakašvilį (1967) ir pakabins jį gatvėje už tam tikrų kūno dalių. Viskas galbūt taip ir būtų atsitikę, jeigu ne JAV sprendimas siųsti humanitarinę pagalbą Gruzijai karinio laivyno pavidalu.

Būtent tą akimirką, kai buvo paskelbta ši žinia, Kaukazo "audra" staiga liovėsi. Kremliaus agresija prieš Sakartvelą pasauliui pateikė daug pamokų, kurias Vakarai iki pat 2014-ųjų ignoravo. Nors dabar daug kas taisoma, viena pamoka iki šiol yra neišmokta. Kalbame apie banalų mitą, aiškinantį, kad Ukrainos, Gruzijos ar kurios kitos posovietinės valstybės siekiai integruotis į Vakarus yra JAV invazijos į Rytus bei Rusijos įtakos sritis dalis. Nei Gruzija, nei Ukraina, nei Baltijos ar Balkanų (Juodkalnija ar Makedonija) šalys nėra, nebuvo ir nebus nei Rusijos, nei jokios kitos milžiniškos imperijos nuosavybė ar periferinė dalis. Šios valstybės yra savarankiškos ir nepriklausomos, jų visuomenės pačios apsispręs, su kuo nori bičiuliautis.

Dalis žmonių šiose valstybėse, paveikti Filipo Kirkorovo, Mašos bei Lokio, vis dar jaučia nostalgiją tuščioms sovietinėms parduotuvėms, jie trokšta būti Kremliaus nuosavybe, net jeigu ir patys to nesuvokia.

Vis dėlto kita šių valstybių visuomenės narių pusė padarys viską, kas jų valioje, kad Rusijos įtaka šiuose regionuose būtų sumažinta iki nulio. Ar Vakarai tuo suinteresuoti? Reikia turėti vilties, kad taip. Ar tai supykdys Kremlių? Geriau paklauskime: "O koks skirtumas, ką jaučia Kremlius?"