1997 m. gegužė Vilniaus universiteto Teatro salėje. Ji sausakimša, suėjo keli šimtai jaunų žmonių, norinčių ir ketinančių, pabaigus vidurinę mokyklą, studijuoti žurnalistiką. Su jais susitikti atėjo tų dienų Lietuvos žiniasklaidos autoritetai – Egidijus Knispelis, Palmira Galkontaitė ir Arūnas Valinskas. Abiturientus į šią salę atviliojo dvi priežastys: žurnalisto galia tų dienų visuomenėje ir dideli atlyginimai, kuriuos už darbą gauna televizijos veidai. Tiesa, kai kurie klausimai buvo nepatogūs net, atrodė, visko mačiusiam A.Valinskui: kai kalba pasisukdavo apie žurnalisto darbo prasmę, jis atsakydavo, kad ši profesija yra viena sunkiausių, – žodžiu, ir tuometis pramogų verslo atstovas, ir jo kolegos viso susitikimo metu bandė atkalbėti jaunus žmones nuo lemtingo šios karjeros pasirinkimo, nes iš tiesų ji reiškia nuolatinį stresą ir svetimas problemas, kurios nejučia tampa savos. Iš kelių šimtų stojusiųjų į VU Žurnalistikos institutą tais metais minėtą specialybę studijuoti pradėjo tik dvi dešimtys – tiek tebuvo priimama į šią programą.

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tuomečiai žurnalistikos asai turbūt buvo teisūs. Ne atlyginimas, galia ir prestižas paverčia žmogų laimingą. Štai neseniai pasirodžiusiame žurnalo "Valstybė" numeryje, kaip prieš 20 metų žurnalistai, abiturientams pataria jau kitų profesijų žmonės – verslininkai, vadybininkai, visuomenės veikėjai ir kiti asmenys, kurių profesinį gyvenimą galima vadinti sėkmės istorijomis. Dažnas jaunas žmogus yra patyręs malonumą, kai skaitomos žymių asmenų biografijos ir į jas projektuojami asmeniniai lūkesčiai, nejučia su tais herojais tapatinamasi. Akivaizdu, kad šiandien žurnalisto profesija jau nėra ta, į kurią taikosi daugelis abiturientų.

Panašus likimas ištiko ir teisės studijas. Posovietinio žmogaus (tokie yra be išimties visi abiturientų tėvai) didžiausias geismas buvo ir tebėra valdyti, turėti galios, kuri lemia kitų žmonių veiksmus, jausti savo reikšmingumą. Žurnalisto galia per tuos du dešimtmečius išgyveno daugybę smūgių, iš kurių pats rimčiausias yra tas, kad šiandien žurnalisto žodis stipriai nuvertėjo, palyginti su anais laikais. Ši profesija tapo tokia, apie kurią galima sakyti, kad ji neatneša nei garbės, nei pinigų.

Teisės specialybės likimas yra analogiškas žurnalistikos studijų programos dabartinei padėčiai – noras valdyti niekur nedingo, tačiau šiandien teisininko išsilavinimas jau toli gražu nereiškia užtikrintos ateities. Šiais metais nepasirinkusieji minėtų dviejų specialybių abiturientai, tiksliau, nemaža jų dalis, ir vėl stos mokytis tų programų, kurios atneša didžiausią materialinę naudą – tai, pirmiausia, verslo specialybės, nes nuo senos praeities mus skiria vienas aiškus suvokimas – galia yra ne viešasis žodis, sankcija, bausmė, o pinigas.

Žurnalistikos studijos galėtų tapti ta sritimi, kuri, kaip reta šiandienėje Lietuvoje, kalbėtų apie misiją. Abiturientai specialybę renkasi pagal savo gebėjimus ir tėvų patarimus. Retas kuris savo būsimą karjerą drįsta sieti ne su asmeninėmis ambicijomis ar pelningumu, aukšta saviverte, o su misijos įsisąmoninimu. Ar dabartinėje mūsų žiniasklaidoje yra pavyzdžių, kurie vestų aukštosios žurnalistikos link? Žinoma, čia daug kas irgi pagrįsta verslu (skirtumas tik tas, kad žurnalistas iš šio verslo beveik neuždirba) ir tik per didinamąjį stiklą matomi tie žmonės, kurie yra žurnalistai par excellence – Algimantas Čekuolis, Laimonas Tapinas ir keli kiti labiau vyresniosios kartos profesionalai. Šie žurnalistai visos savo karjeros metu suprato, kad žurnalistika reikalauja aukštos erudicijos (tai kai kam gali atrodyti keista, nes informaciją bet kada galima rasti internete), humanitarinio kultūrinio rūpesčio ir rašymo ne vien į dienraščius ir savaitraščius – tikras žurnalistas turi būti knygų autorius.

Žurnalistikos studijos galėtų tapti ta sritimi, kuri, kaip reta šiandienėje Lietuvoje, kalbėtų apie misiją.

Taip žiūrint į žurnalistiką, toli už padorumo ribos lieka ir Rūta Janutienė, ir, deja, Andrius Tapinas (dėl narcistinio mėgavimosi savo galia ir sąmoningo ta galia pagrįsto socialinio konstravimo, kuris ne visuomet yra pozityvus), ir daugelis kitų plačiai skambančių ir dėl to dar labiau nuvertėjančių vardų.

Ne vien asmeninę, bet ir visuomeninę misiją susiformulavęs jaunas žmogus, norintis studijuoti žurnalistiką, privalo pasiryžti bent keliems nelengviems iššūkiams – nuolatiniam skaitymui, bėgant metams neblėstančiam norui tobulėti ir, svarbiausia, aiškiai asmeninių principų ir aukštųjų vertybių sistemai. Žinoma, ne vien tarp pasirinkusiųjų žurnalistiką bus tokių žmonių, tačiau visi jie bus atpažįstami kaip turintys savo patirtimi ir idealizmu pagrįstą filosofiją bei moralę.