Lietuviai supranta, kodėl iš skausmo verkia Maironio širdis, kai jis mato griūvančią Trakų pilį rusų pavergtoje Tėvynėje. Vilties poetui kunigui suteikia Dievas. Iki XXI a. dauguma tautiečių tapo šventiniais katalikais ir kasdienių vilčių išsipildymo ieško pas išsirinktą valdžią.

Teisę ją išsirinkti gavome atsikovoję Nepriklausomybę. Svarbus ritualinis įvykis išsivadavimo kelyje buvo trispalvės iškėlimas virš Gedimino bokšto. Vaizdingi ritualai pagoniškai katalikiškoje Lietuvoje labai mėgstami ir turi stiprų poveikį.

Šio kalno svarbą lietuvio sąmonei suprato ir sovietai. Esu kurį laiką dirbęs Gedimino bokšto naktiniu sargu, kad prisidurčiau prie aspiranto stipendijos. Įdarbinant buvau įspėtas, jog virš jo kabanti LTSR vėliava yra nuolat stebima iš KGB rūmų, kad niekas jos neišniekintų. Saugumiečiai žinojo, jog nepagarba sovietinei vėliavai bokšte smarkiai paklibintų sovietinės santvarkos autoritetą lietuvių sąmonėje. Jei muziejaus administracija nepastebėdavo, jog vėliava vėjyje nubrizgo, paskambindavo iš KGB ir nurodydavo skubiai pakeisti į naują.

Pažiūrėjus į Gedimino kalną dabar, atrodo, kad Lietuva yra ne valstybė, o kažkokios Dievo rykštės nusiaubtas kraštas, niekieno nebevaldomas ir subiręs dykromis, kuriose išlikusieji krapštosi kiekvienas sau. Vieną simbolį, t.y. priešo sudegintų Valdovų rūmų griuvėsius, prieš keletą šimtų metų miestelėnai išsitampė po akmenį, savo reikmėms. Tas reikmes patenkino ir gyveno toliau paslikoje merdinčioje Lietuvoje.

Antrus metus tebesitęsia valdžios šokis aplink Gedimino kalną, tačiau šiam didelio įspūdžio nedaro nei patrepsėjimai, nei pastraksėjimai. Jis toliau pamažu griūna. Kalnui reikia ne šokių ar šūkių, o greitosios pagalbos.

Prabėgo dveji metai nuo problemos pradžios, per kuriuos it karštą bulvę vienas kitam atsakomybę mėtė institucijos ir jų vadovai, o dabar sakoma, jog dar per dvejus metus kalnas bus sutvarkytas. Net ketverių metų reikia sutvarkyti objektui, kuris A) yra išskirtinės svarbos tautos sąmonei, B) yra 50 m aukščio nesiekianti kalvelė!

Vykdomajai valdžiai vadovauja premjeras Saulius Skvernelis, jau besidairantis į rūmus S. Daukanto aikštėje. Jį ten turėtų nunešti balsai rinkėjų, kuriems jis panašus į ryžtingą, dalykiškai ir greitai problemas sprendžiantį vadą. Gedimino kalno griuvimo suvaldymas byloja priešingai. Net tokios techniškai nedidelės ir ne per daug sudėtingos problemos premjeras S. Skvernelis nesugeba išspręsti greitai ir rezultatyviai, o valstybės galvai būna pasitaiko kur kas rimtesnių iššūkių. Protaujančio rinkėjo išvados S. Skverneliui turėtų nepatikti.

Kalno griūties nesuvaldymas apnuogina ne tik premjero gebėjimus neveikti. Vangi gelbėjimo operacija rodo, kaip blogai valdoma mūsų valstybė, kad net akivaizdžios apibrėžtos užduoties akivaizdoje nesuveikia joks mechanizmas, kuris tą užduotį atliktų be gumos tempimo. Kad nesame beviltiški ir sustyguoti įmanoma, liudija sėkmingai įgyvendintas SGD terminalo Klaipėdoje projektas, kuriuo asmeniškai rūpinosi prezidentė.

Dabar yra pririnktas idėjų Lietuvai aruodas. Gražu. Vertėtų pagalvoti ir apie tai, kas galėtų dalį jų įgyvendinti. Nejau tie, kurie net nedidelės kalvos nesugeba sutvarkyti? Dabartinis Gedimino kalno vaizdas aiškiau už bet ką rodo, kaip svarbu valstybei turėti gebančius dirbti žmones, o ne portfelių pilotus.