Ir tas "kaip turėtų būti" neapsiriboja vien holivudinėmis piršlybomis žvelgiant į Eifelio bokštą ar partneriu, gebančiu it aiškiaregė Vanga be žodžių suprasti mylimojo mintis. Tobulų santykių modelis nulipdomas iš viso aplinkinio baltojo triukšmo, pradedant kas antrą dieną influencerių gaunama 101 rože, baigiant draugių apsikeitimais nuomonėmis ar gyvenimo mačiusių tetų ir močiučių patarimais. Beje, visad abejoju, ar pastarosios ir nuosavuose santuokose buvo tokios pat kategoriškos, kaip patarinėdamos. Nes vargu ar tuomet švęstų savo rubinines vestuves.

Bet tiesa ta, kad pasaulis įvairiaspalvis it Žilvino Grigaičio garderobas. Yra porų, kurioms iki laimės būtinai reikia penketo vaikų. Kitos nusprendžia išvis atžalų neturėti ar, užuot susilaukusios, įsivaikinti. Būna, abu dirba iš namų, gyvendami vieno kambario bute, ir vienas kitam neįkyri. Arba tokių, kur laimingi matosi po savaitę kas du mėnesius. Vieniems galioja susitarimas net nekaltai nepaflirtuoti su kažkuo iš šalies, kiti  patys galėtų nufilmuoti mėgėjišką "Lietuviškų svingerių" versiją. Kalbant apie ekstremalesnius pavyzdžius, neseniai žiūrėjau laidą apie vadinamąsias May–December poras – tokias, kur vienas gerokai (pavyzdžiui, keturiasdešimčia metų) vyresnis už kitą. Na, ir nieko – gyvena, džiaugiasi.

Tobulų santykių modelis nulipdomas iš viso aplinkinio baltojo triukšmo, pradedant kas antrą dieną influencerių gaunama 101 rože, baigiant draugių apsikeitimais nuomonėmis ar gyvenimo mačiusių tetų ir močiučių patarimais.

Pamenu vieną realią situaciją, kai susiginčijo dvi bičiulės. Vienos vyras nenešdavo šiukšlių, o kita su savuoju būsto nuomą dalijosi perpus. Abi galvojo tą patį: "Na ir vargšė ji, turėdama tokį netikusį diedą." Bet tai tik požiūrio dalykas. Galbūt vargšės abi, nes manyti, kad kitas gyvena prastai vien dėl to, kad kitaip, – siauraprotiška. Vargšės ir tada, jeigu nervinasi, kad draugei jos vyro elgesys atrodo nepriimtinas. Nes gyvename kriptovaliutų ir dirbtinio intelekto laikais, tad priimtina yra beveik viskas, kas tik tinka abiem kartu būti nusprendusiems žmonėms. Ar tai būtų tradicinė it XIX a. šeima, ar, kaip sakė Agnė Jagelavičiūtė, tokia, kur vyras plauna indus, o moteris kartais uždirba labai daug pinigų.

Tik, man regis, tam, kad iš pažiūros neidealūs dalykai neštų laimę, būtina viena sąlyga. Partnerio veiksmai (ar jų nebuvimas) turi išties netrukdyti ir neerzinti. Nes jei dviejų žmonių biolaukai ir požiūris sąžiningai sutampa, koks skirtumas, ką galvoja dėdė Petras, buvę bendraklasiai ar kaimynas Vasia? Kam rūpi, kad namie viskas kitaip negu tobulų porelių bendrose paskyrose feisbuke ar filmuose? Bent jau neturėtų rūpėti. Nes, pernelyg sukant galvą dėl šių smulkmenų, kyla grėsmė nebesugebėti būti laimingam su jokiu realiu žmogumi. Ir dar baisiau – pamesti iš tikrųjų tobulą mylimąjį. Tą, kuris idealus būtent tau.