Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi elitų sistema buvo grįsta oligarchija, o didžiausią įtaką paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje turėjo vadinamoji „septynių bankininkų“ grupė, kuri kontroliavo maždaug 50 proc. visos Rusijos ekonomikos. Ekonominis elitas, privatizavęs svarbiausias ūkio šakas, galėjo atlikti savarankišką vaidmenį ir turėjo įtaką politikai, kas paskutiniais B. Jelcino valdymo metais pasižymėjo itin ryškia jo sprendimams daroma įtaka.

Tuometinis oligarchas, naftos kompanijos „Yukos“, su kuria vėliau susidorojo Vladimiras Putinas, vadovas Michailas Chodorkovskis 1997 m. interviu apibūdino tuometinę politinę sistemą kaip geriausią verslo šaką: „Politika yra pelningiausia verslo sritis Rusijoje. Ir taip bus amžinai.“ Šie žodžiai puikiai atspindi tuometinio ekonominio elito turėtą įtaką valdžios atstovams bei veikusios sistemos bruožus.

Vladimiro Putino valdymo modelis transformavo sistemą ir ekonominio elito – oligarchų – dominavimą neutralizavo teisinėmis ir prievartinėmis priemonėmis priversdamas daugelį oligarchų parduoti savo verslus ir pasitraukti į užsienį, nuteisiant ir įkalinant juos, daliai suteikiant galimybę likti versle išreiškiant absoliutų lojalumą V. Putinui.

Taip jau 2005 m. penkioms stambiausioms esminių Rusijos ekonomikos šakų įmonėms, bendrai kuriančioms trečdalį šalies vidaus produkto, vadovavo V. Putino statytiniai iš politinės aplinkos. Nors Rusijos politinė sistema – lyg uždara dėžė, apie kurios turinį galima daug spekuliuoti, tačiau ne žinoti iki galo, daugelis mokslininkų aiškina, kad būtent įsigalėjusi buvusių jėgos struktūrų – silovikų – grupė turėjo didelę ar net didžiausią įtaką Rusijos politikai visą pokomunistinį laikotarpį.

Rusijos elitą tyrinėjanti Olga Krištanovskaja pademonstruoja, kad silovikų skaičius politinio elito sluoksniuose tik augo: jei 1993 m. jie sudarė vos 11 proc. vadinamojo elito, tai 2008 m. valdant V. Putinui – jau 31 proc. Jėgos struktūrų atstovų elito tarpe sumažėjo D. Medvedevo valdymo metu, kadangi jis siekė į valstybės aparatą įtraukti daugiau jaunų žmonių, tačiau prasidėjus trečiajam V. Putino prezidentavimo laikotarpiui silovikų skaičius vėl smarkiai išaugo iki net 47 proc. 2014-aisiais.

2016 m. liepos pabaigoje įvykę pareigybiniai perstumdymai parodo KGB/FSB sistemos atstovų stiprėjimo tąsą, pavyzdžiui, Kaliningrado srities gubernatoriumi tapo buvęs V. Putino apsauginis Jevgenijus Ziničevas, o Federalinei muitinės tarnybai vadovauti paskirtas dabartinio Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus, buvusio FSB vadovo Nikolajaus Patruševo bendražygis Vladimiras Bulavinas.

Iki pastarųjų metų Vladimiras Putinas buvo laikomas moderatoriumi tarp įvairių skirtingų intereso grupių, kuris nors ir turi sprendimo galią, ja dalinasi su artimiausiais savo bendražygiais – vadinamuoju vidiniu ratu. Tačiau per pastaruosius metus net trys vidinio rato nariai buvo eliminuoti: tai buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas. Visi trys buvo laikomi artimiausiais Putino bendražygiais, kurie turėjo savo atskirą vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje.

Jakunino eliminavimas buvo siejamas su kitų grupių įtakos išaugimu, o pasiūlytą Kaliningrado gubernatoriaus vietą traktavęs kaip įžeidimą, dabar jis yra savotiškame „egzilyje“ – Berlyne kuria analitinį centrą. Tačiau po to, kai įtakingas pareigas prarado ir Viktoras Ivanovas, ir net anksčiau būsimu Putino įpėdiniu laikytas Sergejus Ivanovas, pradėta kalbėti apie naują Rusijos politikos etapą.

Vis daugiau svarbių pareigų užima vidutinės kartos technokratai, karjerą padarę Putino valdymo laikotarpiu. Jie – ne politikos formuotojai, o vykdytojai. Ypač lojalūs vykdytojai. Ir nors elito grupės išlieka pagrindiniu Rusijos politinės sistemos veikėju, vis daugiau ženklų rodo apie Rusijos prezidento ambicijas sukurti kuo didesnį vien tik jam pavaldžių ir lojalių žmonių tinklą.