Bandant atsakyti į klausimą, kokie menininkų projektai ir paraiškos yra remiami, reikia diskutuoti apie diskurso galią ir disciplinavimą: paprastai finansuojami tie sumanymai, kurie pakliūva į diskurso ribas, nes yra pritaikyti prie vyraujančios konjunktūros ir meno raidos tendencijų. Lietuvos kultūros taryba gana retai remia avangardinius projektus, nes jie dažniausiai yra rizikingi – gali tapti vyraujančia tendencija, tačiau visai įmanoma, kad atsitiks taip, jog avangardistu pasiskelbęs kūrėjas nesulauks jokio kultūros institucijų ir meno vartotojų dėmesio. Būtent šios dvi kategorijos – institucijos ir publika – lemia, ar naujovė ilgainiui taps klasika, ar liks meno istorijos paraštėse.

Paklausus daugelio kultūros žmonių nuomonės apie meno projektų finansavimą, šabloniškai atsakoma, kad remiama tai, kas jau atpažįstama ir sava. Tai nėra visiškai teisinga ir pagrįsta nuomonė: į Lietuvos kultūros tarybos remiamų projektų sąrašą visada patenka tam tikra dalis vadinamų atsitiktinių paraiškų, kurios turbūt yra pačios įdomiausios ir labiausiai vertos dėmesio. Be tokių projektų, šiandien nežinomi būtų daugelis menininkų, jau drąsiai tituluojamų gyvaisiais klasikais. Kita vertus, iš kultūros ekspertų girdimas balsas, teigiantis, jog Lietuvoje beveik nėra remti verto meno – lėšos skiriamos tik todėl, kad nėra geresnių, labiau inovatyvių, drąsesnių projektų. Šis finansavimo aspektas reikalauja abstraktesnio žvilgsnio į Lietuvos kultūrines ir kūrybines industrijas. Reikalas tas, kad bet kurio meno kūrinio idėjai rastis reikalinga išlavinta ir nestandartinė vaizduotė. Tik drąsūs ir nauji vaizdiniai yra gero meno kūrinio, kuris nebūtinai telpa į diskurso rėmus, sąlyga. Mūsų vaizduotę yra užpildęs pagrindinis tikslas – pinigai. Situacija kiek primena naujos lietuvių ekranizacijos "Dvylika kėdžių" dilemą: kas pirmiau – pinigai ar kėdės? Daugelis šiandien į šį klausimą vienareikšmiškai atsako – pinigai. Kūrybos psichologijos tyrimais yra ne kartą patvirtinta, kad pirmiau apie atlygį, o tik po to apie kūrybines idėjas galvojantis menininkas yra beveik bejėgis. Mūsų šalies meno rinkoje dominuoja būtent iš to kylanti bejėgystė.

Ne kartą diskutuota, tačiau taip ir nepasistūmėta ir mecenavimo tema. Naujoji kultūros ministrė prabilo apie poreikį reglamentuoti mecenatų veiklą ir jų santykius su meno kūrėjais. Tai, kas per pustrečio nepriklausomybės dešimtmečio turėjo susiklostyti savaime kaip atpažįstamas bendravimo ir veiklos žanras, vėl pavirs negyvu ir biurokratų sukurtu mechanizmu, kurio pagrindinis tikslas yra vėlgi susijęs su lėšomis, o ne su žmogišku santykiu.

Tokios krypties alternatyva galėtų remtis baroko laikų lietuviškąja tradicija, kai dvaruose menininkai būdavo remiami tam, kad sukurtų vieną ar kitą artefaktą. Deja, istorijos pertrūkių tiek daug, kad prikelti aristokratinę tradiciją jau, regis, neįmanoma. Dar vienas įstatymo šalčiu nedvelkiantis mecenato ir menininko santykių pagrindas galėtų formuotis remiantis tiesiog bendravimo pagal socialinius žanrus teorija ir praktikomis: visi mūsų visuomeniniai santykiai dar iki netolimos praeities buvo pagrįsti žanro reikalavimais. Poetas Marcelijus Martinaitis viename iš vaizdo filmų yra labai taikliai pastebėjęs – tai, kas lietuvių kaime buvo leidžiama pirtyje, buvo griežtai draudžiama prie virtuvės ar valgomojo stalo. Tačiau ir čia mūsų laukia nusivylimas. Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs apie posovietinį būvį kaip tokį, kuriame klesti bezpredielas. Tai reiškia, kad žmonės laužo civilizuotas taisykles ir tuo net mėgaujasi. Taigi apie mecenato ir menininko santykius kaip tam tikrą žanrinę atmainą irgi kalbėti jau per vėlu.

Dar liūdniau yra tai, kad bendraujant su materialinio turto sukaupusiais verslininkais, neretai iš jų tenka išgirsti, kad bendraujant paraleliai veikia valstybinio sektoriaus ir meno kūrėjų santykių tradicijos: jei verslininkas sulaukia pasiūlymo remti vieną ar kitą projektą, dažnokai esminis aspektas yra menininko atlygis už darbą. Taip reta žmonių, kuriems būtų svarbu pirmiausia sukurti meno kūrinį, o ne uždirbti. Praėjusią savaitę LRT Kultūros kanalo vienoje iš pokalbių laidų Vytenis Rožickas ir smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris kalbėjosi apie labai retus šiandienėje Lietuvoje atvejus, kai menininkas sugalvoja kūrybinę idėją ir ne tik nesiekia uždirbti iš jos įgyvendinimo, bet ja dalijasi kuo plačiau – svarbiausia, kad gimtų kūrinys, o ne būtų gautas uždarbis. Turime nemažai politikų ir visuomenės veikėjų, kurie patys save vadina vizionieriais, tačiau tarp menininkų tokių žmonių tėra vos keli.

Atsakymas apie tai, kas mūsų laukia, galėtų skambėti kaip klausimas: kaip gaivinti nuskurdusią vaizduotę? Tam būtina ne koncentracija į save ir asmenines problemas, o dėmesys ir žiūros kryptis į Kitą – kitonišką patirtį, kuri ne mėgdžiojama, o savitai interpretuojama. Labai gaila, bet mūsų interpretacinės galios taip pat yra patyrusios ne vieną smūgį. Kai negebi suvokti Kito ir tą suvokimą įvardyti žodžiais arba perteikti kitokiais meno kūriniais, vaizduotė virsta bevaise dykumos žeme – kūrybinis polilogas yra nustelbiamas visu garsu rėkiančių monologų, vedančių į tikrai gana beviltišką būseną. Belieka prisiminti poeto Tomo Venclovos frazę, kuri guodžia: "Neviltis yra vilties forma."