Net ir po kruvinųjų atakų Paryžiuje tebėra teigiančių, kad Vakarų Europa šiandien susiduria ne su žlungančios multikultūrinės visuomenės, o tik išimtinai su radikalių islamistų terorizmo grėsme. Šie balsai girdimi nepaisant to, jog teroristines atakas surengė Prancūzijos piliečiai, antros kartos imigrantai, gimę, augę ir mokęsi sekuliarioje šalies visuomenėje. To nepakako, kad šie žmonės pasirinktų lojalumą Prancūzijai bei jos vertybėms, o ne teroristiniam tinklui.

Tai – įrodymas, jog islamo išpažinėjai dažnai išlieka lojalūs iš šariato kylančioms normoms ir praktikoms, o ne demokratijos principams ir vakarietiškai teisinei sistemai. Deja, Vakarų Europa iki šiol taip ir neišdrįso sau užduoti klausimo: kaip galima toleruoti tuos, kurie patys netoleruoja įstatymų viršenybės ir savo uždarose bendruomenėse puoselėja nedemokratiškas praktikas?

Akivaizdu, jog klydo tie, kurie kalbėjo, kad multikultūrinė visuomenė – pažangos sąlyga, būdas ištrūkti iš stereotipų ar pasenusių tradicijų, galimybė tapti tolerantiškesniais. Dogma, kurią šio požiūrio atstovai kartojo prieš ir po Paryžiaus įvykių, skamba maždaug taip: turime būti dar atviresniais, neprimesti savo vertybių, turime ieškoti „vienybės įvairovėje“. Bet kiek tvari tokia visuomenė?

Norintys švęsti „vienybę įvairovėje“ nesuvokia, jog daliai musulmoniškų bendruomenių liberali demokratija su teisės viršenybe, žmogaus teisių bei laisvių samprata yra suvokiama kaip grėsmė tapatybei. Tą lemia skirtingas požiūris į moterų teises ir jų vaidmenį visuomenėje, valstybės ir religijos santykį, šeimos principus.

Įdomu ir tai, kad naujausi tyrimai liudija, kad religinė ir rasinė įvairovė silpnina bendruomeninius ryšius, skatina susvetimėjimą. Žymaus sociologo Roberto Putnamo tyrimo rezultatai turėtų nustebinti visus, kurie iki šiol skelbė, kad „įvairovė mus tik sustiprina“. O juk viskas aukštyn kojomis: tyrimas parodė, kad kuo įvairesnė visuomenė, tuo mažiau žmonių, užsiimančių savanoriška veikla, surenkama mažiau aukų bei labdaros, rečiau dalyvaujama bendruomenės iniciatyvose. Rasine ir religine prasme įvairialypėse visuomenėse kaimynai pasitiki vieni kitais du kartus mažiau nei homogeniškose visuomenėse.

Susimąstyti derėtų ir tiems, kurie į imigraciją tebežvelgia kaip į ekonomikos variklį. Anot šio laisvos rinkos logika grįsto požiūrio, senstanti Europos visuomenė bei gimstamumo mažėjimas stabdo ekonomikos plėtrą, nes ima trūkti darbuotojų, kurie išlaikytų gerovės valstybės modelį. Darbo jėgos imigracija suvokiama kaip bene vienintelė galimybė spręsti šias demografines problemas.

Visgi toks požiūris nutyli imigracijos keliamas kultūrines įtampas, kurių nepastebėti šiandien nebeįmanoma. Užtenka žvilgtelėti į antiimigracines idėjas skelbiančių radikalios dešinės politinių jėgų stiprėjimą Vakarų Europos valstybėse. Dar prieš dešimtmetį Švedijoje tokios politinės jėgos apskritai nebuvo. Šiandien Švedijos demokratų partijos populiarumas siekia 20–25 procentus. Ir ši politinė jėga iškilo tik todėl, kad tradiciniai Švedijos centro dešinieji, didėjant kultūrinėms ir socialinėms takoskyroms visuomenėje, šiuos iššūkius pasiūlė spręsti dar didesniu atvirumu.

Vakarų Europos visuomenės turi rasti vidinių jėgų ir savęs paklausti: „kada Vokietija nebebus Vokietija“, o „Prancūzija nebebus Prancūzija“? O progų tokiems klausimams tik daugės. 2013 m. duomenimis, visoje ES gimstamumo rodiklis siekė vos 1,55 vaiko vienai moteriai. Palankiausia demografinė padėtis yra tada, kai šis rodiklis siekia 2,11. Tik toks rodiklis padėtų išsaugoti Europos visuomenių demografinį, o kartu ir ekonominį bei socialinį stabilumą.

Gimstamumo rodiklis Lietuvoje ne ką geresnis nei ES vidurkis ir siekia tik 1,63. Tad jeigu norime išvengti didelių problemų, turime sukurti tvarią ir ilgalaikę šeimos politiką. Turime nedelsiant sudaryti ekonomines paskatas kurti šeimas ir auginti vaikus.

Į valstybės strateginį planavimą turi būti įvestas poveikio šeimoms ir gimstamumui kriterijus. Tai reiškia, kad visa politika, ypatingai mokestinė, turi būti vertinama per poveikio šeimai prizmę. Turime ir toliau didinti neapmokestinamo pajamų dydį priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus. Be to, galima būtų sumažinti mokestinį tarifą vaikų prekėms, įsteigti „Šeimos kortą“, kuri leistų naudotis specialiais kultūriniais ar transporto nuolaidų pasiūlymais visoje šalyje.

Tačiau to tikrai nepakaks. Svarbiausia – suvokti, kad šeima privalo visuomenėje turėti pagarbos vertą statusą. Dar Konfucijus kadaise sakė, jog norint, kad pasaulyje vyrautų tvarka, reikia, kad tvarka vyrautų tautose, o tam savo ruožtu būtinos stiprios bei vieningos šeimos. Su tuo sutinka ir šiuolaikinis mokslas: ES atlikti tyrimai rodo, kad laimingiausios šeimos tos, kuriose – trys ir daugiau vaikų.

Nors moderniame pasaulyje mums nuolatos bandoma įteigti, jog mažiau uždirbdami, nesiekdami karjeros, nelipdami per galvas būsime pralaimėtojai, būtent gausios šeimos tampa tikruoju sėkmės pavyzdžiu. O juk šeima sprendžia daugelį valstybes kamuojančių ir brangiai atsieinančių problemų – nuo paramos sunkiau besiverčiantiems iki valstybės saugumo stiprinimo. Todėl stipri šeima turi tapti sėkmės istorija. Šeima turi tapti madinga siekiamybe, kurią savo tikslu kels ir ateities kartos.