Istorija prieš ideologiją

Šiais metais Lietuvoje išgyvename ypatingą laikotarpį – švęsdami valstybės šimtmečio jubiliejų, imame po truputį susitarti dėl bendro didžiojo mūsų šalies istorinio pasakojimo: tarpukario Lietuvos politikai, kultūros veikėjai, partizanai įtvirtinti kaip neabejotini didvyriai.

Net diskusijos dėl praėjusių metų pabaigoje vykusio paminklo Jonui Basanavičiui konkurso nurimo, ir prieš mėnesį radosi monumentas minėtam istoriniam veikėjui, iš kurio atminimo įamžinimo jau niekas nesijuokia ir nekalba pašaipiai.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių gausumu.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gikas

gikas portretas
Kai visokie semionai lotMANAI apie Lietuva raso, tai tos Lietuvos aprasyme ir nebelieka.

Anonimas

Anonimas portretas
Cia apie ka? :D
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    7
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
  • Tik kas dešimtas gyventojas šiemet tikisi mažesnių būsto kainų
    Tik kas dešimtas gyventojas šiemet tikisi mažesnių būsto kainų

    Daugiau negu pusė gyventojų mano, kad būstas 2019 metais brangs, ir vos dešimtadalis laukia kainų korekcijos. ...

  • Pasitikėjimas ekonomika Lietuvoje – didžiausias tarp Baltijos šalių
    Pasitikėjimas ekonomika Lietuvoje – didžiausias tarp Baltijos šalių

    Pagal naujausius Bloomberg duomenis, 2018 metus Lietuva užbaigė pasiekusi didžiausią Ekonomikos pasitikėjimo indekso reikšmę iš visų trijų Baltijos šalių – 114,3. ...

    4
  • Ar A. Tapinas atsiprašys V. Titovo?
    Ar A. Tapinas atsiprašys V. Titovo?

    Žurnalistu save įvardinančio A.Tapino premjerui duotas terminas baigiasi. Jėzau, Jėzau, liko keturios dienos, ir S.Skvernelis turės atsiprašinėti "Laisvės TV" (per kokį kanalą ją rodo?) moderatoriaus, įsižeidusio dėl to, kad jį ...

    48
  • Svarbi pagarba
    Svarbi pagarba

    Ar ne per daug pas mus švenčių ir memorialinių dienų, kurias minime? Kai kas sako, kad per daug. Na, kam per daug, gali sau neminėti. Nėra jokios prievolės minėti, privalomi minėjimai buvo tik sovietmečiu. Tačiau, ignoruodami šias dien...

    7
  • Padorumo testas
    Padorumo testas

    Ši diena prasidėjo šviesa languose. Aštuntą ryto juos dešimčiai minučių atmerkė vienybės ir atminimo žvakutės. Pilietinė iniciatyva "Atmintis gyva, nes liudija" gimė 2008-aisiais, įkvėpta moksleivių. ...

    2
Daugiau straipsnių