Bet ir šiandien blogų valdžios darbų garsinimas – beveik vienintelis būdas tam blogiui priešintis, rašo Jochenas Stoeckmann Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje apie tai, kaip ne bet kokių, o konkrečiai „išpuolių prieš menininkus skersai išilgai pasaulio daugėja“.

„Pagrobimai, žudymai, draudimai rodytis scenoje – tokių prieš menų žmones nutaikytų išpuolių nevyriausybinė organizacija „Freemuse“ 2016–aisiais užregistravo per tūkstantį. Tai dvigubai daugiau negu anksčiau.

Ši nuo 1998 m. veikianti visuomeninė organizacija taikiomis priemonėmis kovoja už muzikų ir muzikantų teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Ir būtent muzika dar vis užimą pirmąją vietą liūdnoje eilėje išpuolių ir bandymų cenzūruoti visokių rūšių meną.

Juk muzika turi platų žmonėms poveikį, diktatoriai bijo muzikos, iš kurios sklinda stipri žinia. Net jeigu ji nėra tiesiogiai politiška, muzika gali pakeisti visuomenėje nuotaikas.

Štai repas atkyla iš gatvės, iš tų, kurie gyvena paribyje – ir per muziką gali pakelti savo balsą.“

Magnus Agas, organizacijos „Freemuse“ programų direktorius, gina visame pasaulyje repo muzikantų interesus, bet ne tik jų, o ir performansų artistų bei gerai žinomų dailininkų.

Ar jų menas aukšto ar žemo lygio – ir kas tai iš viso yra menas? – apie tai „Freemuse“ nesprendžia. Bet jeigu menininkai atakuojami, jų darbai cenzūruojami, tada M. Agas ir jo kolegos kiekvieną atvejį ištiria atskirai ir žiūri, ar čia neveikia politiniai motyvai.

Štai Zimbabvėje pagrobtas ir kankintas Silvanos Mudzvova, nes savo meno akcijomis kritikavo korumpuoto šalies diktatoriaus Roberto Mugabės valdžią.

„Neturime jokių abejonių, kad jo kankinimas – tai slaptosios tarnybos darbas, ne gatvinis nusikaltimas. Tiesiog 2016–aisiais tai šlykščiausias bandymas priversti menininką nutilti – dėl politinių priežasčių, tačiau būtent sąsajoje su jo kuriamu menu“, – sakė M. Agas.

Patį S. Mudzvovą šiaip taip pavyko su draugiškos organizacijos pagalba laikinai iš Zimbabvės išgabenti. Dažnai pagelbsti ir „tylioji diplomatija“, tai yra bendravimas su politikais užkulisiuose.

Arba bendradarbiavimas su nevyriausybine tarptautine organizacija „Amnesty International“, kaip tai vyko brolių Rajabian atveju. Jie Irane buvo  įmesti į vieną baisiausiųjų kalėjimų, kadangi jų muzika palaikyta buvus prieš valstybę ir islamiškąją religiją nukreipta propaganda.

Jų istorija išsamiai išdėstyta organizacijos „Freemuse“ pranešime apie 2016–uosius metus. Tas pranešimas daugiau nei tik statistika.

„Nusikaltimų viešumoje pagarsinimas – tai efektyviausias būdas politiškai paspausti režimus, kurie nenori blogai atrodyti Jungtinių Tautų akivaizdoje“, – teigė M. Agas ir pridūrė, jog norint išvengti represijų ir grasinimų mirtimi dažnai imamasi cenzūruoti save pačius.

Kitas būdas slopinti menininkų veiklą – tai muzikantų išmetimas iš profsąjungų, o tai tolygu uždraudimu jiems viešai koncertuoti. Tokie dalykai vyksta Egipte ir Nigerijoje.

Ir dar vieną nerimą keliančią tendenciją pastebi Magnus Agas. „Stiprėja dešinieji populistai ir jų siaurakakčiai įsitikinimai apie vienintelį teisingą būdą gyventi.

O juk menininkai dažnai parodo alternatyvas. Tada jie ir išsistato pavojui, jiems pagrasina tie, kurie neprileidžia jokio kito požiūrio į pasaulį“, – sako laisvuosius menininkus ginančios organizacijos „Freemuse“ vadovas.

Savo pokalbį su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu Jochenu Stoeckmannu jis baigia pažymėdamas, jog šiuo metu valdžiai nepaklusnius menininkus daugiausia suiminėja Kinija, Iranas ir Turkija – nuo savęs pridurčiau, kad tai labai skirtingų dominuojančių religijų ir pasaulėžiūrų šalys, bet politiškai ir pilietiškai gal vienodai necivilizuotos.

Prieikime prie vienos mums labiau pažįstamos šalies ir nemažiau civilizuotos nei Lietuva – prie Lenkijos, apie kurią Amerikos nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai rašo, kad ji, Lenkija, „sudarinėja, stiprina draugiškus ryšius netikrumų laikotarpiu, nes dideliems pokyčiams globalinėje tvarkoje išryškinant įgimtus Lenkijos pažeidžiamumus, ji neturi kito pasirinkimo kaip tik žvalgytis išorėn ieškodama paspirties“.

„Lenkija daro, ką gali, stiprindama savo pačios gynybos pajėgumus, tačiau tam, kad užsitikrintų saugumą ir stabilumą, ji kuria bei plečia ir savo pačios politinių bei karinių aljansų tinklą. Paribio su Rusija kraštuose Lenkija tvirtina karinį bendradarbiavimą su šalimis prie Baltijos ir Juodųjų jūrų, kurios taip pat baiminasi tapti galimos Rusijos agresijos aukomis.

Lenkija taip pat ateity sieks sustiprinti ryšius su platesniąja Europos Sąjunga. Ir nors Varšuva ir toliau priešinsis Europos Sąjungos kišimuisi, kur, jos nuomone, jo nereikia, galų gale ji vis tiek rems pastangas užkirsti kelią Europos Sąjungos žlugimui.

O kadangi Europos Sąjungos valstybės užima skirtingas pozicijas klausimu, kaip laikytis naujosios Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės atžvilgiu, Varšuva bandys išsaugoti savo pačios dvišalius ryšius su Baltaisiais Rūmais“, – rašo instituto „Stratfor“ analitikai.