Visų pirma, nesirinkite specialybės vien todėl, kad ji šiuo metu madinga. Kartu su bendramokslių būriu smarkiai išauga ir būsimų konkurentų darbo rinkoje skaičius. Tai reiškia, kad jei norite būti sėkmingu rinkodaros, teisės ar psichologijos specialistu, ta sritis jus turi iš tikrųjų nuoširdžiai dominti. Nes tik tada, jei patys degsite noru mokytis ir tobulėti, o ne tik fizinį kūną atnešite į auditoriją, turėsite šansą tapti ne diletantu, ne vidutinybe, o tikru ir darbdaviams reikalingu profesionalu.

Žinoma, jei esate abiturientas, kuriam už kelių mėnesių jau reikės reitinguoti norų sąrašą su aukštųjų mokyklų pavadinimais, dabar šaukštai šiek tiek po pietų. Tačiau net ir šiuo atveju, pasistenkite ne tik teoriškai, bet ir praktiškai sukontaktuoti su būsimomis studijomis ar vaizduotėje idealizuojamu darbu. Paprasčiau tariant, nestokite į "Kūrybines industrijas" vien dėl to, kad jus draugai yra pavadinę kūrybingu žmogumi. Susiraskite bent vieną (geriau daugiau) pažįstamą, kuris būtent tame universitete studijuoja būtent tą programą. Paklausinėkite, ką dažniausiai tenka mokytis paskaitų metu, kokias užduotis atlikti, jei yra galimybė, nepatingėkite patys apsilankyti paskaitose.

Nustokite manyti, kad kiekvienas jūsų judesys turėtų būti apmokamas – nueikite ir pasiūlykite savo, kaip neapmokamo praktikanto ar savanorio, paslaugas įmonei ar organizacijai, tose pareigose, kurias, vieną dieną jau už atlygį save įsivaizduojate dirbantį. Jau nekalbant apie tai, kad pravers darbinantis (visi girdėjome istorijas apie darbdavių reikalaujamą darbo patirtį) ar kad išmoksite kažko naujo, kas žino, gal tik įstojęs ar ėmęs dirbti pagal specialybę, suprasite, kad ši sritis teoriškai ir praktiškai skiriasi kaip Kalifornija nuo Kazlų Rūdos. Galbūt pamatysite, kad šiame darbe ar studijose nuvysite greičiau už nelaistomą fikusą biuro kampe. Ir kas tada liks? Na, taip, arba perstoti kitur ir žaisti loteriją iš naujo, arba sukąsti dantis ir kentėti. Nelabai patrauklūs variantai, ar ne?

Diplomas nėra savaime gero gyvenimo garantas. Tam reikia kur kas daugiau – talento, darbštumo, mokėjimo save parduoti.

Blaiviai įvertinkite savo galimybes. Yra studijų programų, kurios būsimus studentus sužavi ne tiek karjeros galimybėmis ar žinomais lektoriais, bet gražiais pavadinimais. Tokiais atvejais, neretai net visai logiški žmonės metasi į visiškai jiems netinkamas specialybes. Na, čia tie variantai, kai iš prigimties totalus humanitaras, mėgdavęs nebent vakarais pažiūrėti "CSI kriminalistus", staiga nusprendžia tapti kokiu chemiku-kraujo dėmių ekspertu. Universitete reikia mokytis, pageidautina daug. Todėl pasvarstykite, kas jums sekėsi mokykloje, kas nereikalavo nemiegotų naktų, perlaikymų ir isterijos priepuolių, pagalvokite, ką jums būtų malonu daryti visą likusį gyvenimą. Nes iki tos serialuose vaizduojamos romantikos, kuri ir taip dažniausiai su realybe mažai turi ką bendro, reikia labai labai daug darbo.

Nestokite vien todėl, kad "padoriam žmogui reikia diplomo". Nors labai nemėgstu dėl ko nors kaltinti tėvų kartos (Froidas turbūt apsivertė karste), spaudimas įgyti universitetinį išsilavinimą yra didžiulė gimdytojų ir apskritai vyresnių artimųjų klaida. Nemaža dalis jų galimybę, kad atžala liks be diplomo, vertina panašiai tragiškai, kaip kad dukros nėštumą būnant trylikos ar reguliarius sūnaus vizitus areštinėje. Šiam spaudimui pasidavę ir dėl šventos ramybės bet kur įstoję jaunuoliai tampa kankintojais. Dėstytojų, kuriuos ignoruoja sulindę į išmaniuosius ar plepėdami, motyvuotų bendramokslių, kuriems tampa inkaru per komandines užduotis, ir, svarbiausia, sau patiems.

Tiesa ta, kad ne kiekvienam reikia diplomo. Galbūt jūsų pašaukimas toks, kuriam pasiekti visai nebūtina ketverius metus abejingai kiurksoti it kokiai daržovei universitete. Nors diplomas gyvenime tikrai nepakenks, bet gali būti tiesiog per didelė prabanga, jei, pavyzdžiui, svajojate tapti garsiu vizažistu ar barmenu. Gal geriau tuos tūkstančius eurų mokėti ir ilgas valandas atiduoti ne universitetui, mokantis vadybos, kad mamai būtų ramiau, o skirti profesionaliems kursams, privačioms pamokoms bei darbo praktikai? Kitas dalykas, diplomas nėra savaime gero gyvenimo garantas. Tam reikia kur kas daugiau – talento, darbštumo, mokėjimo save parduoti. Ir šiandien, vis dažniau, darbą gauna kandidatas, galintis pasigirti pastaraisiais bruožais, o ne vien faktu, kad baigė universitetą.

Iš patirties žinau, kas nutinka, kai po mokyklos pareiški, kad norėtum metelius pailsėti ir pagalvoti, ko nori iš gyvenimo. Ne iš blogos valios artimuosius dažnai apima panika, o jos sukeltais vaizdiniais bandoma įbauginti ir jus. Na, kad per tuos metus prarasi norą ar įgūdžius mokytis, prisidarysi vaikų, tapsi tinginiu, prasigersi ar susirasi sutuoktinį iš šariato besilaikančios valstybės. Reikalas tas, kad apnėštėti, nusivalkioti ar susidėti su prasta kompanija, esant norui, sugebėsite tiek studijuodami, tiek jau gavę diplomą. Kalbant apie noro mokytis praradimą, man atrodo, jo prarasti neįmanoma, gali nutikti nebent taip, kad jo jau iš pradžių nebuvo, tiesiog to pats nesuprasdamas varei iš inercijos".

Todėl jei jaučiate, kad šiuo metu nesate tikras, kokiame universitete, ar kokį dalyką norite mokytis ateinančius trejus ar ketverius metus, apsvarstykite laisvų metų alternatyvą. Žinoma, per tuos metus tikrai nereikėtų sėdėti tėvams ant sprando ir tiesiog spoksoti serialus, tikintis, kad kristališkai aiški ateities vizija užklups netikėtai tarsi žiema kelininkus. Veikite visko kuo daugiau – savanoriaukite, domėkitės studijų programomis, atlikite vieną kitą praktiką, galbūt išvažiuokite padirbėti į užsienį. Geriausiu atveju įgysite patirties, pažinsite save ir suprasite, ko iš tikrųjų norite jūs, o ne ką prestižiška specialybe laiko mylima močiutė. Ir kitais metais tvirtai žinosite, ką pildant stojimo dokumentus nedrebančia ranka rašyti pirmu numeriu. Blogiausiu atveju, būsite įdomiai praleidę metus, užsidirbę pinigų, tapę savarankiškesni, bet nepajudėję iš taško, kuriame nežinote nei kur, nei ar apskritai norėtumėte studijuoti. Tuomet alternatyvas turėsite tokias pačias – stoti į rinkodarą, nes taip daro visi ir perspektyvu, stoti į kokią nors nišinę specialybę, nes pavadinimas gražus, arba nuspręsti, kad geriau nieko negu bet kas.

O apskritai, tai man atrodo, stojimai, ypač, kai nesi laimingasis, jau šešiolikos sutikęs tą vienintelį ar vienintelę, labai daug panašumo su asmeniniais santykiais. Kiekvieno individualus sprendimas: griebti bet ką, kad tik nebūti vienam, akimis blizginti į Aldoną, vien dėl to, kad ji graži visiems, ar paprasčiausiai niekur neskubėti, nes gyvenimas egzistuoja tiek už romantinių santykių, tiek ir už universiteto ribų. Jau praėjo laikai, kai 20-metėms mamos prieš akis kratydavo kalendorius ir grasindavo senmergyste. Todėl jokia tragedija, jei ir aštuoniolikmetis dar nė nenumano, kaip atsakyti ir į tradicinį klausimą: "Kuo būsi užaugęs?"