2000 metais išleistame „Mokykliniame tarptautinių žodžių žodyne“ žodis „globalinis“ minimas dviem reikšmėmis: „apimantis visą Žemę, kosmosą“ ir „visuotinis, pasaulinis“. Tačiau nėra nei „globalizacijos“, nei „globalizmo“.

Šiandien, po 15-os metų, žinome, jog ne tik vadovėliai, bet ir populiarioji žiniasklaida niekaip be šių sąvokų, ypač „globalizacijos“, neapsieina.

Atsiverskite bet kokį rimtesnį šių laikų reiškinius nagrinėjantį tekstą, ir didžiausia tikimybė, kad neišvengsite šio žodžio linksniavimo arba bent užuominos apie juo žymimą fenomeną.

„Globalizacija“ reiškia, kad nyksta sienos, kadaise trukdžiusios visiems žmonėms lengvai tarpusavyje bendrauti – ne tik fiziškai, bet ir virtualiai vieni kitus aplankant bei apsikeičiant idėjomis, vaizdais, gaminiais. O tai, girdi, veda prie vis didesnio žmonių suvienodėjimo. 

„Globalizmas“ (tiesa, rečiau naudojamas žodis) reiškia, kad siekiama sukurti vieno pasaulio sistemą, valdomą iš vieno pasaulinio („globalaus“) centro, ir kad iš tiesų vis labiau tokia sistema planetoje įsitvirtina.

Todėl labai nustebino žurnalisto Patricko J. Buchanano teiginys savo įsteigtame žurnale „American Conservative“, kad „globalizmas mirė“, o kartu su juo „išėjo ir Baracko Obamos išsvajotas pasaulis“.

Anot P. J. Buchanano, „B. Obama smarkiai, akivaizdžiai neįvertino „Islamo valstybės“ sugebėjimo smogti už kalifato ribų tiesiai Vakarams į širdį.

Dar svarbiau, kairiojo liberalizmo gaivinama pasaulio tvarka, kurią jis piršo ir prognozavo, mūsų akyse traukiasi į kiautą, o jo žodžiai staiga neatitinka realybės.

Paryžiuje B. Obama sakė, kad „buvo užpulta visa žmonija ir universaliosios vertybės, kuriomis dalijamės“.

„O kas yra tos „universaliosios vertybės“?“, – paklausė P. J. Buchananas.

Jis pats ir atsakė: „Stambule vykusiose futbolo rungtynėse tarp Turkijos ir Graikijos turkai trypė ir šaukė per tylos minutę žuvusiems Paryžiuje pagerbti ir skandavo „Allahu Akbar“. Tarp vieno ir šešių dešimtadalių milijardo musulmonų yra šimtai milijonų, kurie nepritaria mūsų vertybėms dėl moterų teisių, aborto, homoseksualumo, laisvo žodžio, visų religinių tikėjimų lygiateisiškumo“.

Su šia P. J. Buchanano mintimi visiškai sutinku. Tačiau norėčiau jo paklausti, o kokios gi yra tos „mūsų“, t. y., vakariečių, vertybės dėl, tarkim, aborto? Čia, kaip ir dėl homoseksualumo, ne visi vakariečiai laikosi vienodo požiūrio.

Kaip tik šią akivaizdžią tiesą vėliau pabrėžė ir pats P. J. Buchananas, duodamas suprasti, jog 1973 m. abortus įteisinanti JAV Aukščiausiojo Teismo nutartis ir šių metų birželį to paties teismo įteisintos vienos lyties asmenų santuokos darsyk stipriai suskaldė Amerikos visuomenę.

Frazėje „vakarietiškos vertybės“, nors ji nėra tuščia, slypi labai daug erdvės skirtingiems vertinimams, nesutarimams, diskusijoms.

Toliau P. J. Buchananas rašė: „Padėkime į šalį „Islamo valstybės“ fanatikus. Ar Saudo Arabija dalijasi B. Obamos pažiūromis ir vertybėmis dėl seksualinės laisvės ir dėl krikščionybės, judaizmo ir islamo lygiateisiškumo? O spaudos, pažiūrų ir išraiškos laisvė – ar esama kažko panašaus visoje sunitų ar šiitų erdvėje arba, sakykim, Kinijoje?

Savo įsitikinimu, kad islamo religija ir jos sukurta kultūra bei civilizacija iš esmės pranašesnės, musulmonai turi daugiau ką bendro su mūsų savimi pasitikėjusiais proseneliais krikščionimis nei su B. Obamos plauko neaiškiais globaliniais egalitaristais“.

„Laisvė, lygybė, brolybė“, – tokiomis sekuliariosios Prancūzijos vertybėmis musulmoniškasis pasaulis nesidalija, kaip nesidalija ir Prancūzijos meile „Charlie Hebdo“. 

Skersai išilgai Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nuostabą kelia atitolimas nuo liberalizmo – būtent imigracijos, sienų, saugumo klausimais. Bet tą galima suprasti.

Daugelis musulmonų imigrantų Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje niekada neasimiliavosi. Šiose šalyse – didžiuliai anklavai, kupini susvetimėjusių islamo tikinčiųjų ir jų kovingųjų atžalų.

Pasižiūrėkime į Briuselio miestą. Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas sakė, kad jo vyriausybė „nekontroliuoja padėties Molenbeeke“.

Brice‘as De Ruyveris, vieno buvusio Belgijos premjero patarėjas saugumo klausimais, teigė, jog „oficialiai kvartalų, kuriuose negalima lankytis, Briuselyje nėra, tačiau tikrovėje tokių yra, pavyzdžiui, Molenbeeke.

Anot dienraščio „Wall Street Journal“, po Paryžiaus atakų „prancūzų saugumo daliniai surengė šimtus antiteroristinių reidų ir daugiau nei šimtą įtariamųjų suėmė. Prancūzijoje per 11 tūkstančių 500 pavardžių yra valstybės stebimų žmonių sąrašuose“.

„O kiek tų 11 500 žmonių yra arabiškos kilmės ar musulmoniško tikėjimo?“ – klausė P. J. Buchananas.

Nuo savęs turiu būtinai pridurti, jog nors dauguma teroristų išties yra arabai ar musulmonai, ne kiekvienas arabas ir ne kiekvienas musulmonas yra teroristas.

Žmogų teroristu padaro ne arabiškumas ir ne musulmoniškumas, o jo vidinis sugedimas, kylantis iš socialinės arba psichinės ligos ir galintis ištikti bet kokios tautos ar religijos žmogų.

Kaip dabar į terorą yra linkę daugelis musulmonų, taip praeityje ir krikščionys būdavo imlūs terorui ne tik kitatikių, bet ir savo pačių eretikų atžvilgiu.

Toliau P. J. Buchananas dėstė taip: „Europos Sąjungos šalys pradėjo vėl žiūrėti į savo sienas, į tai, kas jas pereina, kas per jas atvyksta, kas šalyje jau yra.

Tuo pačiu pasaulis iš naujo susipažįsta su ilgai užgniaužtomis tiesomis. Rasė ir religija turi reikšmę. Kai kam jos yra gyvybės ir mirties klausimas.

Ne visus tikėjimus, ne visas kultūras ir gentis galima vienodai ar lengvai asimiliuoti į vakarietišką valstybę. Pirmojo pasaulio tautos taip pat turi teisę išsaugoti savo pačių unikalų identitetą ir būdą.

Kai B. Obama sako, kad duoti pirmenybę krikščionims bėgliams prieš musulmonų bėglius yra „neamerikietiška“, jis sako, kad visi prieš 1965 m. priimti Jungtinių Valstijų imigracijos įstatymai – „neamerikietiški“.

Toks „neamerikietiškas“ buvo ir prezidentas Calvinas Coolidge‘as, kai pasirašė įstatymus, leidžiančius imigruoti beveik tik europiečiams.

Europoje iš naujo kyla gentiškumas ir nacionalizmas. Tautos ir valstybės nori išsaugoti tai, kuo jos yra. Viena kita jų jau pradėjo kontroliuoti sienas ir nekreipti dėmesio į Šengeno sutartį, reikalaujančią laikyti sienas atviras. Rytų europiečiams tautinio margumo iki soties“.

Straipsnio pabaigoje P. J. Buchananas išsakė būgštavimą, jog ir „Niujorke, Vašingtone bei kitur Amerikoje gali kartotis teroristiniai išpuoliai ir žudynės.

Todėl gali tekti įšaldyti visą imigraciją ir perrašyti imigracijos įstatymus taip, kad jie atspindėtų eilinių amerikiečių, o ne morališkai arogantiško daugiakultūrinio elito, pažiūras ir vertybes“.

Kiekvienu atveju, „Obamos pasaulis pradingo. Mes vėl gyvename šalyje ir pasaulyje, kur viešpatauja „mes prieš juos“. Ir turbūt jokio kitokio pasaulio mes ir nebepažinsime“, – užbaigė P. J. Buchananas.

Taigi, jo nuomone, globalizmo, vienos iš vieno centro valdomos pasaulio sistemos, nebus, o ir ryšių globalizacija visų žmonių, tautų, valstybių nesuvienodina ir net dvasiškai nesuartina. Su tuo irgi sutinku.

Didžioji problema ta, kaip, pripažįstant Vakaruose įsišaknijusios judėjų ir krikščionių kultūros bei jos vertybių akivaizdų pranašumą, įtikinti tuos ir kitus, dirbant įtaigiais žodžiais, švelniomis rankomis ir patiems neišduodant kaip tik šių unikalių vertybių.