Joje yra laisvojo judėjimo zona, apimanti teritorijas nuo Graikijos salų pietuose iki Norvegijos šiaurėje. Taip pat yra paribio teritorijų juosta, į kurią patenkančios šalys bijo Rusijos kišimosi ir agresijos. Dar yra vadinamasis Eurolandas – šalys, naudojančios bendrąją valiutą. Tuo tarpu bendrosios rinkos zonoje Briuselio sargai stengiasi užtikrinti prekių ir kapitalo laisvą judėjimą bei drausti protekcionizmą ir kartelius.

Apie šiuos darinius reikia žinoti du svarbius dalykus. Visų pirma – kad jie persidengia su geriau žinomomis kategorijomis – Europos Sąjunga ir NATO.

Pavyzdžiui, Suomija, Švedija ir Ukraina patenka į paribio zoną, bet nepriklauso NATO. Norvegija priklauso paribio, laisvojo judėjimo zonai ir bendrosios valiutos zonoms, bet nėra ES narė.

Antra, visiems šiems dariniams iškilę didelių rūpesčių, kurie dar labiau paaštrės 2017-aisiais.

„Eurolando“ padėtis kebliausia. Bendroji valiuta gerai veikia, kai ją naudojančios ekonomikos yra panašios arba sparčiai konverguojančios.

Tuo tarpu euras buvo naudojamas kaip priemonė skatinti konvergenciją. Ši strategija nepasiteisino. Pietų Europa negali padidinti savo našumo. Milijonų jaunų europiečių gyvenimas buvo sužlugdytas: jie gyvena tėvų namuose ir yra įsikinkę į darbus be perspektyvos, nors turėtų kurti karjeras ir šeimas. Žmonėms visa tai įgrisę – kaip ir savimi patenkinto „Eurolando“ elito tvirtinimai, kad viskas bus gerai.

Bendrosios rinkos zona – Europos Komisijos kartelių triuškintojų ir subsidijų medžiotojų prižiūrima ekonomikos erdvė – irgi yra patekusi į bėdą. Donaldas Trumpas padarė protekcionizmą ir intervencinę politiką gerbiamą ir netgi madingą. Globalizacija išeina iš mados. Didžioji Britanija, viena iš stipriausių konkurencijos politikos šalininkių, traukiasi. Rinkėjai nori, kad jų nacionalinės vyriausybės padėtų sumažinti netikrumą dėl ekonomikos.

Be to, žmonėms taip pat yra įkyrėjęs savimi patenkinto bendrosios rinkos zonos elito požiūris, kad viskas bus gerai.

Didžiąją žemyninės Europos dalį apimanti laisvojo judėjimo zona – apverktinos būklės. Išorinės sienos – menkai kontroliuojamos. Pragyvenimo sąlygos labai skirtingos, o tai lemia nekontroliuojamą ir visuomenes žlugdančią migraciją iš skurdžiųjų šalių į turtingąsias. Tarpvalstybinį policijos bendradarbiavimą varžo nepraktiškai griežtos privatumo ir dalijimosi duomenimis taisyklės. Žmonės jaučiasi nesaugūs ir išsigandę. Ir jiems atsibodęs savimi patenkinto laisvojo judėjimo zonos elito atsainus požiūris, kad viskas bus gerai.