Neatlikome savo namų darbų, todėl iki 2019-ųjų kovo liko pernelyg mažai laiko, kad spėtume susidoroti su milžiniška užduotimi išardyti daugiau kaip keturis dešimtmečius su Europos Sąjungos institucijomis ir Bendrijos narėmis mus siejusius teisinius ir kitokius susitarimus.

Europos derybininkai irgi tai suvokia. Jie nenori, kad derybos žlugtų, ir juos gąsdina išpūsta pozicija „geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“. Jie daug geriau negu mūsų valdžia supranta, kokie dideli bus žmogiškieji, finansiniai ir kiti kaštai. Net ir pačios sudėtingiausios skyrybos yra geriau nei sudeginti namus, iššvaistyti šeimos pinigus teisininkams ir traumuoti vaikus.

Todėl pats svarbiausias klausimas, šią savaitę laukiantis derybininkų, bus pastangos užsitikrinti daugiau laiko sudėtingiems dalykams spręsti tokiu būdu, kad abi pusės išsaugotų galimybę ginti savo interesus. ES laikosi pozicijos, kad pirmiausia reikia išspręsti klausimus, susijusius su finansais, ir kitas JK pasitraukimo detales, ir tik tada tartis dėl ateities santykių. Nors teoriškai ji skamba neblogai, praktiškai veikia gana prastai. Silpna Britanijos vyriausybė, gavusi, regis, neįtikėtinai didelę išstojimo sąskaitą, stengdamasi pademonstruoti stiprybę, gali tiesiog pasitraukti iš derybų. Taip prarasime kelias savaites – o gal net mėnesius – brangaus laiko.

Bandymai užsitikrinti daugiau laiko „Brexit“ deryboms yra išskirtinai politinė, o ne teisinė problema. Britanija privalo bent apsimesti, kad siūlo tai, ko iš tikrųjų nori ES. Britų politikai taip pat turi galėti pasakyti savo rinkėjams, kad padarė kažką išmintingo ir drąsaus, o mainais gavo naudingų nuolaidų.

Pagrindinis tokio susitarimo subjektas yra 3,2 mln. kitų ES narių piliečių, gyvenančių Britanijoje, teisės. Britanija turėtų nedelsdama, vienašališkai ir viešai atsisakyti pragariškai sudėtingo, lėto ir brangiai atsieinančio proceso, kurį praeiti turi mano žmona italė ir dešimtys tūkstančių kitų, neprarandančių vilties, kad jiems bus suteiktas „neterminuotas leidimas likti šalyje“. Teisininkai gali parengti detales, tačiau pagrindinis tikslas turėtų būti pastangos išsklaidyti neužtikrintumo (ir nepasitenkinimo) debesį, pakibusį virš tų žmonių – kaltų tik tuo, jog mes jiems pakankamai patinkame, kad jie norėtų čia gyventi.

Politiniu atžvilgiu tai brangiai kainuotų, nes reikėtų visiškai pakeisti teisinę sistemą ir pasipriešinti ksenofobiškų pažiūrų „Brexit“ derybininkams. Svarbų vaidmenį galėtų atlikti ir parlamentas, kurio parama padėtų bent minimaliai atkurti per pastaruosius metus nukentėjusį moralinį klimatą.

ES savo ruožtu galėtų bent sulyginti kraštus tos prarajos, kuri mūsų laukia 2019-ųjų kovą. Detalių rengimą vėl galima patikėti teisininkams. Tai bent jau padėtų mums nusileisti į tą prarają lėtai ir atsargiai. O dar geriau būtų padaryti tai palaipsniui arba iš viso atsisakyti šitos idėjos.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.