Nuošalioje vietoje žudikas užklupo ir ištekėjusią, daug gerbėjų turinčią Darlene Ferrin bei jos jaunesnį draugą Michaelą Mageau. Nepažįstamasis nukreipė į poros veidus savo žibintuvėlio šviesą ir iš 9 mm "Luger" pistoleto paleido šūvius.

Kitą dieną anonimas paskambino į apygardos policijos departamentą ir pranešė apie įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Jis prisiėmė atsakomybę ne tik už šį, bet ir už Kalėdų išvakarėse įvykdytą išpuolį. Policija nustatė, kad skambinta iš telefono automato, esančio degalinėje vos už kelių kvartalų nuo teisėsaugos būstinės ir D.Ferrin namų. Nors ir sunkiai sužeistas, M.Mageau išgyveno bei sugebėjo apibūdinti tyrėjams užpuoliko veido bruožus.

Anot jo, žudikas – baltasis, 26–30 m., maždaug 90 kg svorio, trumpų šviesių rudų garbanotų plaukų. 1969-ųjų rugpjūčio 1 d. trys šiaurės Kalifornijos laikraščiai "Vallejo Times Herald", "San Francisco Chronicle" ir "The San Francisco Examiner" gavo po identišką laišką. Jų autorius prisiėmė atsakomybę už 1968-ųjų gruodžio 20 d. ir 1969-ųjų liepos 4 d. išpuolius. Jis taip pat pridėjo ir mįslingų simbolių kupiną tekstą, kuriame esą užšifruotas jo vardas. Siuntėjas reikalavo išspausdinti užšifruotą pranešimą pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, kitaip esą vėl bus žudomi žmonės.

Laikraščiai išpildė šį prašymą, pridėdami policijos komentarą su išreikšta abejone, kad šie laiškai siųsti žudiko. Rugpjūčio 7 d. "The San Francisco Examiner" redakciją pasiekė naujas laiškas, kuriame autorius pirmą kartą prisistatė Zodiako pseudonimu ir pateikė detalių, žinomų tik jam ir policijai. Kitą dieną buvo paskelbta, jog galvosūkių mėgėjai, viena sutuoktinių pora, iššifravo mįslingąjį tekstą.

Jame nebuvo atskleista siuntėjo tapatybė, tik įvardytas jo motyvas – esą jam patinka žudyti žmones. Jie jam atrodo patys pavojingiausi gyvūnai, ir tai jaudina. Be to, anot galvažudžio, po mirties jis pateksiąs į rojų, o nužudytieji būsią jo vergais. Taip JAV pirmą kartą sužinojo apie žudiką, spaudos vadintą Zodiaku.

1969-ųjų rugsėjį jis pasikėsino į dar vieną porą. Koledžo studentus Bryaną Hartnellį ir Cecelią Shepard, iškylaujančius gamtoje, viduryje baltos dienos užpuolė mįslingas nepažįstamasis, slėpęs savo išvaizdą po apdaru, primenančiu kukluksklano narių rūbus. Grasindamas pistoletu, jis surišo aukas, o vėliau jas badė peiliu. Po poros savaičių, 1969 m. spalio 11 d., San Fransisko mieste keleivis nužudė taksi vairuotoją Paulą Stine‘ą, šaudamas jam į galvą.

Paskutinis Zodiakui priskiriamas išpuolis įvyko 1970-ųjų kovo pabaigoje. Tada nusikaltėlis pagrobė atsitiktinai pakelėje sutiktą nėščią moterį su 10 mėnesių pirmagime ir grasino jas nužudyti. Nežinia, kaip, bet Kathleenai Johns pavyko ištrūkti kartu su kūdikiu ir pasiekti policijos nuovadą. Čia ji išvydo pagal M.Mageau pasakojimą sudarytą portretą ir ėmė tvirtinti, jog jame pavaizduotas jos užpuolikas.

Nors dėl šių nusikaltimų buvo įtariama net pustrečio tūkstančio žmonių, juos vykdęs asmuo taip ir nebuvo identifikuotas. Vieno potencialiausių įtariamųjų – Arthuro Leigho Alleno, už mokinių tvirkinimą iš darbo išmesto pedagogo, kaltės taip pat nepavyko įrodyti, nepaisant daugelio sutapimų. 1971-ųjų Dono Siegelio (1912–1991) filmas "Purvinasis Haris" ("Dirty Harry") su Clintu Eastwoodu (1930) pagrindiniame vaidmenyje buvo atsakas į šią bylą ir savotiška kritika policijos neveiklumui.

Zodiakas nebuvo pirmasis serijinis žudikas JAV ar pasaulio istorijoje, tačiau išskirtinumo šiam atvejui suteikė spaudos vaidmuo. Nusikaltėlis išsiuntinėjo laikraščiams visą seriją laiškų bei keletą mįslingų šifruočių, kurių dalis taip ir nebuvo įveiktos.

Manoma, kad svarbiausia nusikaltėlio motyvacija buvo ne pats žudymas, o spaudos dėmesys ir tariamo pranašumo prieš teisėtvarką jausmas. Pirmasis jam suteikė norimą įvertinimą, o antrasis – visapusiškos kontrolės iliuziją, kurių veikiausiai trūko profesiniame ir asmeniniame žudiko gyvenime. Taip pat Zodiako siautėjimas žymi  laikotarpio, dabar vadinamo "Serijinių žudikų aukso amžiumi" pradžią.

Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki 10-ojo pradžios JAV teritorijoje fiksuojamas spartus serijiniams žudikams priskirto smurto augimas. Kulto lyderiu tapusio recidyvisto Charleso Milleso Mansono (1934–2017) gauja, 1977 m. vasarą Niujorką terorizavęs Davidas Richardas Berkowitzas (1953), pramintas Semo sūnumi, mažiausiai 30 merginų ir moterų išniekinęs ir nužudęs Theodore‘as Robertas Bundy (1946–1989), kanibalizmą ir nekrofiliją praktikavęs Jeffrey Lionelis Dahmeris (1960–1994), klounu persirenginėdavęs Johnas Wayne‘as Gacy Jaunesnysis (1942–1994), dėl savo nusikaltimo grupės "AC/DC" dainą "Night Prowler" ( "Nakties slėpinys", 1979) kaltinęs Richardo Leyva Munoz Ramirezas (1960–2013).

Tai tik keli šio laikotarpio siaubūnai, apie kurių juodus darbelius buvo sukurti filmai. Kodėl šiuo konkrečiu laikotarpiu padaugėjo smurto? Manoma, jog tais laikais JAV visuomenę krėtė socialinės permainos, žmonės daug keliavo, jų tarpusavio ryšiai buvo silpnesni ir tai juos pavertė potencialiomis aukomis. Taip pat policija tada dar nenaudojo moderniųjų technologijų ir dirbdavo primityvesnėmis priemonėmis. Tai lėmė klaidas ir leisdavo žmogžudžiams išsisukti (DNR taikymas tiriant nužudymus nebuvo naudotas iki XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio).

Taip pat savo neigiamą indėlį įnešė žiniasklaida bei pramogų industrija, sukurdamos mitologizuotą serijinio žudiko ir iškrypėlio, kaip "kažko nepaaiškinamo, šiurpaus, bet savaip žavingo", mitą. Vis dėlto tai nepateikia atsakymo į esminį klausimą, kas lemia serijinių žudikų atsiradimą.

Nuo seno dvi konkuruojančios versijos – biologinė (žudiku gimstama) ir socialinė-psichologinė (juo tampama) turi daugybę savų argumentų, tačiau nė viena jų iki galo neišplėšia pergalės ir vargu ar kuriai nors tai pavyks artėjančiais metais.