Galima nekreipti dėmesio į Darbo kodeksui besipriešinančių valstiečių logiką. Seimo valstiečiai ir logika yra nesusikertančios tiesės. Kita vertus, valstybė juk ir yra didžiausias darbdavys, bet neteko girdėti, kad Seimo dauguma būtų liepusi rodyti valstybės įstaigoms pavyzdį privačioms bendrovėms.

Įdomybė slypi kitur. Net jei Skvernelio spaudimas privers valstiečius balsuoti už Darbo kodeksą, ir jis galiausiai bus priimtas, naujasis Darbo kodeksas beveik niekuo nesiskirs nuo to kodekso, kurį pernai priėmė socialdemokrato Butkevičiaus valdžia, ir tik Prezidentės veto sustabdė jo įsigaliojimą.

Kodėl reikėjo šį Darbo kodeksą kaip katei pūslę tampyti dar pusę metų, jei ir vėl tenka balsuoti už tokį pat variantą? Atsakymo nėra. Jei tik, žinoma, nelaikysime atsakymu to, kad Karbauskio-Skvernelio valstiečiai prieš rinkimus žadėjo tokio Darbo kodekso išvis nepriimti.

Modernesnio Darbo kodekso, beje, smarkiai iškastruoto, prie kurio Lietuva, jei ir pereis, tai vėliausiai Europos Sąjungoje, peripetijos ir vilkinimo mastai ypač tinka prisiminti dabar, kai baigė darbą Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė, turėjusi pasiūlyti aukštojo mokslo pertvarkos variantą.

Darbo grupė nusprendė, kad turėtų veikti du tarptautinio lygio ir du technologijų universitetai, o penktasis – specializuotas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

Pertvarka radikali, nors nieko tokio, ko nebuvo galima išgirsti anksčiau, nesiūloma. Išskyrus nebent tai, kad tai turėtų tapti kūnu jau nuo kitų metų.

Tai reiškia, kad Seimas privalo labai greitai – gerokai greičiau už Darbo kodekso svarstymą ir priėmimą – apsvarstyti ir priimti sprendimus dėl to, kad prie Vilniaus universiteto būtų prijungtas Romerio ir Edukologijos universitetai, o Kaune, sujungiant KTU, VDU ir Stulginskio žemės ūkio universitetus, būtų įkurtas Kauno universitetas, taip pat Klaipėdos universitetas pertvarkytas į technikos universitetą.

Negana to, Muzikos ir teatro bei Dailės akademijos dar turėtų būti sujungtos į vieną Menų akademiją, o daugelis kolegijų sujungtos.

Ar realu tai įgyvendinti per tokį trumpą laiką? Ar apskritai tai realu, jei Karbauskis ir kiti valdžios atstovai iškart suskubo aiškinti, kad niekas nieko prievarta nevers jungtis?

Ar realu tai įgyvendinti per tokį trumpą laiką? Ar apskritai tai realu, jei Karbauskis ir kiti valdžios atstovai iškart suskubo aiškinti, kad niekas nieko prievarta nevers jungtis?

Kaip tada bus, jei tam, kad tokia pertvarka būtų reali, reikia bent trijų dalykų – politinio sutarimo ir valios, aiškaus veikimo plano ir pačių universitetų noro tokį planą įgyvendinti? Ar turime bent vieną iš jų?

Kol kas iš viso to yra tik poros didelių universitetų noras prisijungti mažesnius universitetus. Tačiau nei kitų noro leistis prijungiamiems, nei didžiųjų universitetų įsivaizdavimo, kaip jie prijungs tuos kitus, kad universitetas sustiprėtų, o ne tik prarytų mažesnius, nėra, ir, matyt, negali būti.

Dar sudėtingesnė situacija dėl politinio sutarimo. Kadangi universitetų jungimo iniciatyva taip pat ateina iš Vyriausybės, Skverneliui ne šiaip Seime, o savo paties frakcijoje gali būti daug sunkiau nei su Darbo kodeksu.

Valstiečių lyderis Karbauskis ikirinkiminiuos debatuose ne šiaip sau stojo mūru už Šiaulių ir Klaipėdos universitetų išsaugojimą. Antra, Skverneliui frakcijoje teks susidurti su Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku Eugenijum Jovaiša. Kuris turi visiškai priešingą universitetų pertvarkos viziją, nei ministerijos darbo grupė, ir jau metė pirštinę Skverneliui, kai komitetas pritarė Edukologijos universiteto prijungimui prie VDU.

Ar pavyks premjerui įveikti frondą dėl universitetų jungimo savo paties frakcijoje? Ar išvis ta  universitetų reforma prasidės?

Kampai, prasilenkiant interesams Seime ir už jo sienų, per  daug aštrūs, kad tokia reforma, kurią pasiūlė darbo grupė, taptų kūnu. O jei vis dėlto įvyktų stebuklas? Universitetus jungiant būtų daug chaoso, dar daugiau nepotizmo, bet kas tai tėra, palyginti su pjautynėmis Seime ir po jo kilimu?