- Rita Miliūtė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Nuo seniausiųjų laikų įvairios visuomenės turėjo mirties bausmę – kaip aukščiausią bausmę už netinkamą elgesį. Viešas jos atlikimas tarnavo keliems tikslams – ji buvo naudojama ne tik atgrasyti nuo nusikaltimo (kad ir kas skirtingais istorijos laikotarpiais buvo juo laikoma). Vieša egzekucija buvo ir bausmės sustiprinimas viešo pažeminimo elementu. Kartuvės ar giljotina taip pat visai tiko pamaloninti kraujo dėl savo sunkaus ar šiaip nenusisekusio gyvenimo ištroškusią minią, kuriai nebuvo itin svarbu, kieno konkrečiai tas kraujas bus.
Taip pat vieša egzekucija buvo – šiandien sunku patikėti – vieša pramoga. Tokios egzekucijos miestų aikštėse buvo planuojamos taip, kad žiūrovai dar spėtų į maldos namus ir apsipirkti. Prekybininkų pelnas mirties bausmių dienomis visada buvo kur kas didesnis nei įprastinėmis dienomis, ypač prekyba sekėsi tiems, kas aplinkui kartuves ar ešafotą prekiavo užkandžiais ir gėrimais.
Pensilvanija, pirmoji Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsisakė viešo mirties bausmės vykdymo 1834 metais. Paskutinė vieša egzekucija Europoje buvo įvykdyta 1939-aisiais, Prancūzijoje. Spauda plačiai aprašė egzekuciją, į nukirsdinimą buvo susirinkę maždaug 700 žmonių. Ji yra ir nufilmuota. Paskutinis, jau nebe viešas giljotinos panaudojimas sulaukė Ispanijos Franko režimo pabaigos, Andrejaus Sacharovo pasmerkimo sovietijoje ir „Žvaigždžių karų“ kine. Taip nutiko 1977 metais.
Viešų mirties bausmių buvo atsisakyta argumentuojant, kaip barbariška yra stebėti žmogaus nužudymą. Taip pat siekiant, kad jos nepaskatintų naujos prievartos, ypač kalėjimuose.
Kalbant apie nedemokratines šalis, padėtis yra visai kitokia.
Jemeno sostinėje Sanoje viešos bausmės irgi nėra neįprastas dalykas. Naujiena buvo šios vasaros transliacija, į kurią, atliekant egzekuciją vaiką nužudžiusiam prievartautojui, teismo sprendimu buvo pakviesti nuteistojo artimieji ir nacionalinė televizija. Minia žiūrovų sušaudymą filmavo savo telefonais.
Vakarų televizijos nerodo islamistų atsiųstų įrašų, kuriuose matyti, kaip žudomi karo belaisviai ar nelaisvėn paimti civiliai, humanitarinių organizacijų darbuotojai, medikai, žurnalistai. Ir aiškina tą labai paprastai – ne tik dėl etikos sumetimų, nes tai tiesiog nežmoniška, bet ir dėl to, kad kaip tik šito labiausiai norėtų islamistai – sukrėsti žiūrovus ir įbauginti. Bet kai kurios iš tų televizijų po kiekvieno teroro akto tampa didžiausios teroristų svajonės išsipildymu, jų tikslams dar panaudodamos išsigandusius ir pagrįstai savo saugumu susirūpinusius žmones.
Dabartiniai demokratiškieji Vakarai nebūtinai tiek, bet panašiai, savais, moka už tai, kad leidžia demokratijos vertybėmis – informacijos svarba, nešališkumu ar, pagaliau, replikos teise – pridengti priešiškos įtakos skleidimą ir akivaizdų melą.
Po žudynių Barselonoje prieš nepilnas dvi savaites, tiesioginės transliacijos su aiškiai matomais aukų kūnais, tikrų ar tariamų liudininkų frazėmis „žinojome, kad tai įvyks, tebuvo laiko klausimas, kuomet“ vargiai panašu į ką nors iš grynosios priedermės informuoti, tikrinant informaciją ir pačius jos šaltinius, įvertinant įvykių aplinkybes ir galimą poveikį visuomenei. Greičiau į teroristų televizijos padalinį, kurio veiklą apmoka patys demokratiškieji Vakarai, deja, reguliariai paklystantys tarp to, kas yra nešališka objektyvi informacija, o kas – pseudoobjektyvumas po lozungu „bet išklausykime visus“.
Šitaip paklydus ir vis mažiau begalvojant, du žingsniai iki to, kad Kremliaus propagandisto „Sputnik News“ vertinimus irgi reikės laikyti (ir, turbūt transliuoti) kaip pagrįstą antrąją nuomonę. Tokius, kaip „Vakarų žiniasklaida nutyli fašistų nusikaltimus, tik vienas „Sputnik“ sako tiesą“.
Nes, matot, to reikalauja pats objektyvumas.
Sėkmingiausiu Antrojo pasaulinio karo dvigubu agentu laikomas ispanas Juanas Pujolis Garcia, kuris, dirbdamas britų žvalgybai, sukūrė išgalvotų šnipų tinklą ir apmulkino Berlyną dėl sąjungininkų išsilaipinimo Normadijoje vietos, tuo stipriai prisidėdamas prie Vakarų Europos išlaisvinimo. Maža to, vokiečiai Garcią vertino taip, kad iš viso sumokėjo jam (skaičiuojant dabartiniais pinigais) beveik pusantro milijono eurų.
Dabartiniai demokratiškieji Vakarai nebūtinai tiek, bet panašiai, savais, moka už tai, kad leidžia demokratijos vertybėmis – informacijos svarba, nešališkumu ar, pagaliau, replikos teise – pridengti priešiškos įtakos skleidimą ir akivaizdų melą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...
-
Willkommen in Litauen12
Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...
-
Kur eina karavanas?16
Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...
-
Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?11
1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?5
Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse8
Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi2
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...