Kažkada buvome draugiškos broliškos respublikos: Lietuva, Gruzija ir Ukraina. Atrodė, po anos sąjungos griūties, ir po Dainuojančios, Rožių ir Oranžinės revoliucijų turėjome dar labiau suartėti. Net supanašėti – pagal ekonominės gerovės lygį. Juk visur – lyg ir rinkos ekonomika, lyg ir – nebe socializmas. O juk nesupanašėjome, Lietuva – akivaizdžiai priekyje, Ukraina – tik kelio pradžioj.

Kodėl Gruzija? Todėl, kad karas Ukrainoje stipriai primena 2008 metų Rusijos karą su Gruzija ir dalies jos teritorijos užgrobimą. Štai rugpjūtį suėjo 6 metai, kai Abchazija ir Pietų Osetija faktiškai nebepriklauso Gruzijai. Ir kaip sako patys gruzinai, laikas dirba ne Gruzijos naudai. Tačiau nepaisant to, gyvenimas Gruzijoje tęsiasi. Žmonėms reikia gyventi, dirbti, leisti vaikus į mokyklą, gydytis ir t.t. Gruzijai pasisekė, kad iš karto po Rožių revoliucijos buvo pradėta daugybė reformų, kurių net mes galime pavydėti – visiškai liberalizuota prekyba, uždėtos lubos mokesčiams kelti, sumažinta korupcija, ypač policijoje, vykdytas privatizavimas, visiškai supaprastintas įmonės steigimas, nukirsta energetinė bambagyslė su Rusija ir taip toliau. 2003-2011 metais Gruzijos ekonomika augo vidutiniškai po 6 procentus per metus, augimas sulėtėjo, kai pasikeitė valdžia ir reformos sustojo.

Nepasisekė Gruzijai, kad didžias reformas lydėjo didžiųjų valdžios vyrų didybės manija – paminklų valdžios galybei prisagstyta visa šalis. Štai Batumio centre, prie pat jūros – nuostabus 200 metrų 35 aukštų plieno ir stiklo dangoraižis, kuriame turėjo įsikurti Technologijų universitetas. Gruzinai pasakoja, kad buvęs prezidentas pats asmeniškai „kuravo“ projektą, o tokių buvo – ne vienas. Prezidentas dabar kitas ir 2012 metais užbaigtas šedevras stovi visiškai tuščias. Jis švyti, dieną – nuo saulės, naktį – gausiai apšviestas, o už jo sienų – tiesiog nieko.

Jei naujoji valdžia keršytų tik senosios valdžios statiniams, ir vietoj universiteto įkurdintų pavyzdžiui, savivaldybę – būtų dar visai nieko. Naujoji Gruzijos valdžia kažkodėl keršija ir žmonėms, sustabdė ekonomikos reformas, ir ne tik nejuda pirmyn, bet ir stipriai nudreifavo kažkur atgal. Kai pasaulio ekonomika atsigaudinėjo po finansų krizės, Gruzijos ekonomika prarado augimą ir užsienio investicijas.

Dėl neįtikėtinos ankstesnių reformų sėkmės vienas buvusių Gruzijos reformatorių buvo pakviestas patarinėti Ukrainos vyriausybei ir panašu nuleido rankas. Tai, kas Gruzijai atrodė savaime suprantama – kad geresniam ekonominiam gyvenimui yra būtinos esminės rinkos reformos, panašu – bent jau kol kas -nesuprantama Ukrainai. Juk ir po Oranžinės revoliucijos Ukraina nepasuko Gruzijos keliu. Tiksliau, valstybės vadovų megalomanija ir rūpestis sava kišene – tikrai buvo. O štai reformų – ne. Negirdėti apie jas ir dabar, gal pabūklai nustelbia.

Lietuvai pasisekė  ir gyvendinti reformas, ir išvengti itin didelių valdžios vyrų ir moterų puikybės apraiškų. Buvo ir yra korupcijos, truputis „valdovų rūmų“, truputis naujos valdžios sprendimų, kurie keičia senosios valdžios sprendimus. Bet ir gylis, ir amplitudė – ne tokie, kad šalis sustotų vietoje, stagnacijoje. O juk plepalų visokių girdim lig šiol, kad ir iš buvusio sveikatos ministro, kai jis dar šiemet sveikatos apsaugą ketino grąžinti į sovietmetį, kur pacientą pririš prie poliklinikos, rezidentą išsiųs dirbti į rajoną, o privatininkus išnaikins kaip klasę. Revoliucija „atgal į praeitį“ nepavyko, nors, mažų žingsnelių link naujojo socializmo ir įvairiausių reguliavimo nesąmonių turime apsčiai, ką čia slėpti. Štai kad ir naujausias galingų siurblių uždraudimo Europos Sąjungoje pavyzdys, tik pagalvok – siurbliuojančios namų šeimininkės jau kelia grėsmę pasaulio klimatui. Atsigręžkime į Gruziją ir Ukrainą, kad suprastume, kaip svarbu neprarasti pagrindinio laisvės ir rinkos kurso. Nei viso iš karto, kaip buvusios broliškos respublikos, nei dalimis po truputį, kaip tai nutinka mums.