O šios dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima buvo įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Šio įsidėmėtino dangaus šviesulio skliaute nesimatė nuo pat pavasario sėjos pradžios. Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas, pagrįstas taip pat ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III amžiaus viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje.

Bet įvyko stebuklas – ten jų giliai įmigta, net dviem šimtams metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – garsiąja „Peščerskaja Lavra“. Pasak kitos legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, jie griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti sūnų egzekuciją, taigi, ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos atvaizdas – tik suakmenėjusi kario širdis galėjo atlaikyti tokią kančią...

Legendomis apipinti ir ryškiausi dangaus skliauto šviesuliai. Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai – vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Įdomu, kad tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol.

Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai lietuviškoje žemdirbystės kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose, ten netgi vadinamas „broleliu“. Štai dzūkiškos kareivių dainos žodžiai:

Žalnierėliai vargdienėliai,

Kur  jūsų brolelis?

Aukštai danguj padangėlėj,

Šviesusis Sietynas,

Tai mūsų brolelis.

Arba aukštaičių vestuvinėje dainoje skamba:

Žvaigždės sesutės vainikui pinti,

Sietis broliukas šaly sėdėti...

Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai.

Šiandien nesidairome į Sietyno teką, spėliodami atostogų orus. Kliaukimės mokslu paremtomis meteorologų prognozėmis... Liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers Atlanto ciklonams kelią, antruoju – suformuos jiems „koridorių“.

Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių, jie tokie aikštingi, nenuspėjami.

Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių, jie tokie aikštingi, nenuspėjami. Sinoptikai, netgi turėdami galimybes žvilgtelti iš kosmoso į debesų skraistę, apsupusią Žemę, neretai apsirinka, numatydami orų kaitą. Manytina, kad nepaseno ir liaudiškieji orų spėjimai, ypač tie apie greitąsias, netrukus ateisiančias permainas. Jie paremti gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų pastebėjimais, kurie yra sukaupti tautos žinijoje per šimtmečių patirtį.

Todėl trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Tai pirmiausia debesų spalvos saulės tekos bei laidos metu stebėjimai. Taip pat daug oro permainų požymių tiek namuose, tiek ir gyvojoje gamtoje yra susiję su atmosferos slėgio kritimu. Štai iš ko kaime  pėdavo netrukus beateinantį lietų: lašiniai kamaroje „verkia“ – rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla.

Ir dar – bus lietaus, jei garsas oru sklinda duslėdamas. Prieš lietų sode akmuo sudrėksta, bitės darosi piktos, o juodvarnis praskrisdamas sukrankia po tris kartus, gaidys irgi gieda „ne į porą“ kartų. Vištos ilgai vakare vaikšto, neina tūpti; žvirbliai turškiasi skiedryne. O kregždutės laigo visai pažeme. Gandrai vaikšto po pievas murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau. Gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai, o vanagas šaukia „pic, pic“. Tai vis prieš lietų...

Ir į mėnulį verta atidžiau pasižiūrėti: jei jis apsiblausęs, šviesiu ratu „apsitvėręs“ – jau rytoj ateis lietus. Dzūkai tvirtina, kad fazei keičiantis, lietingi orai ilgėliau išsilaiko. Betgi vasariniai grybai tada pradeda dygti...