Visoms joms reikalinga patikima, palankiai nusiteikusi Britanija, ar ji priklausytų, ar nepriklausytų Europos Sąjungai. Tačiau naujasis sprendimas atidėti parlamento balsavimą dėl išstojimo sutarties kelia susirūpinimą tiek šioje šalyje, tiek užsienyje.

2016 metais Theresa May paskelbė: „Brexit“ reiškia „Brexit“. Tuo metu niekas nežinojo, ką Britanijos ministrė pirmininkė turėjo galvoje. Dabar irgi niekas nežino, ką tai reiškia, kai stipraus lyderio neturinti Britanija svyruoja tarp, atrodytų, neįmanomų pasirinkimų.

Tarp šių pasirinkimų – pastangos iš naujo derėtis dėl sutarties (tikriausiai bergždžios, juolab kai lieka vis mažiau laiko, artėjant kovo 29-osios galutiniam terminui), išstojimo iš ES be jokios sutarties scenarijus arba laikotarpio, skaičiuojamo nuo paskelbimo apie ketinimą išstoti pagal 50-ąjį straipsnį, pratęsimas. Taip pat galimas antras referendumas, visuotiniai rinkimai arba iššūkis ponios May vadovavimui. Kiekvienas iš šių pasirinkimų lengvai gali nuvesti į dar didesnį susiskaldymą ir sumaištį.

Vykstant debatams šalis atrodo susitelkusi vien į save. Išorinis pasaulis atrodo tarsi mirgantys šešėliai ant urvo sienos. Daugumos šiuos debatuose dalyvaujančių žmonių išmanymas (jeigu jį taip galima pavadinti) yra išskirtinai ir apverktinai orientuotas į vidaus reikalus.

Jų požiūris į užsienio politiką yra stalo žaidimą žaidžiančių moksleivių lygio. Esą prekybos sutartys bus lengvai sudarytos ir kompensuos prarastą prieigą prie mūsų didžiausios rinkos (to nebus). Europos Sąjunga yra ant subyrėjimo slenksčio (netiesa). Jeigu Britanija paliks ES, šalies vaidmuo sumažės ir taps nereikšmingas (taip nenutiks). Ekonomika žlugs (šito irgi nebus). Britanijos atžvilgiu ES buvo užsispyrusi ir kerštinga (nieko panašaus). Dėl visos šios sumaišties galima kaltinti Rusijos kišimąsi per referendumą (ne).

Atrodo, kad išorinis pasaulis yra geriau informuotas apie Britanijos padėtį. Diplomatai ir užsienio korespondentai Londone suka galvas, kaip paaiškinti painius, bet gyvybiškai svarbius parlamento procedūrų akcentus, ir kodėl sėkmingiausia bei ilgiausiai gyvuojanti politinė institucija pasaulyje – Konservatorių partija – naikina save ir, galbūt, savo šalį.

Tokios šalys kaip Kanada ir Norvegija atkreipia dėmesį, kad jų ryšių su ES modelis lengvabūdiškai aptarinėjamas kaip paprastas ir lengvai atkartojamas pavyzdys Britanijos ryšiams su Briuseliu užmegzti. Mūsų sąjungininkai europiečiai žino, kokie sudėtingi ir painūs yra jų prekybos, teisiniai ir biurokratiniai ryšiai su Britanija. Jie sarkastiškai stebi, kaip pragmatiškumu garsėjančioje šalyje „Brexit“ be jokios sutarties uoliausi šalininkai samprotauja, jog Britanijos valios jėga – jos šalininkų pakiliai ir senamadiškai nusakoma kaip „ištvermė, drąsa ir ryžtas“ – nugalės bet kokias praktines kliūtis. Jie taip pat atkreipia dėmesį, jog nors diskusijas lemia precedento neturinčios pirmykštės emocijos, Britanijoje – bent jau kol kas – nevyksta prancūziško stiliaus „geltonųjų liemenių“ riaušės.

Tačiau „Brexit“ debatai yra daugiau nei įdomus reginys turistams. Ginčai ir jų rezultatai iš tikrųjų svarbūs.

Britai lengvai užmiršta, kad iš 192 pasaulio valstybių jų šalis pasižymi pavydėtinu dydžio, turto ir galios deriniu. Britanija, kartu su Prancūzija, yra vienintelės branduolinių ir realių karinių pajėgumų turinčios Europos šalys. Jungtinė Karalystė pirmauja Europoje pagal kriptografinius pajėgumus. Žvalgybos agentūra GCHQ gali išgvildenti šifrus, neįkandamus kitoms šalims, ir pasinaudoti šio darbo rezultatais.

Londonas yra pagrindinis Europos finansų centras: jeigu norite kovoti su nešvariais pinigais arba organizuotu nusikalstamumus, jums reikia Britanijos tarnybų pagalbos.

Draugai ir sąjungininkai beveik vieningai vertina „Brexit“ kaip beprasmišką dėmesio nukreipimą nuo tikrųjų pasaulio problemų. Žinoma, ES nėra tobula, bet tikrai geriau būti prie stalo, kur priimami sprendimai (naudojantis reikšminga įtaka ir palankiomis taisyklėmis), negu likti nuošalyje ir priimti su kitų daromais sprendimais.

Per pirmąjį „Brexit“ referendumą šis ir daugelis kitų argumentų paskendo tarp piktų, nereikšmingų pareiškimų apie ekonomiką, socialinę ir politinę atskirtį, taip pat didžiulės elito pasipūtimo ir aplaidumo dozės.

Jeigu – kas atrodo vis labiau tikėtina – Britanija kažkada ateinančiais metais tikrai surengs antrąjį referendumą, būtų gerai, jeigu nuomonė iš išorės būtų veiksmingiau pateikta. Jeigu „Brexit“ galiausiai įvyks, sąjungininkai vilsis, kad jis sukeltų kuo mažiau sumaišties ir žalos. Vis dėlto jiems būtų daug geriau, jeigu tai apskritai neįvyktų.