Paradoksalu, tačiau, kaip rašė Baltarusijos rašytoja Svetlana Aleksijevič, mokėjome žūti už laisvę, tačiau neišmokome gyventi laisvėje. Ar dar liko tautoje bendrų interesų?

Nuo senų laikų žinoma, kad kultūros pagrindas – vertybės. Jos sieja arba skiria. Vertybes formuoja kultūra, kuri yra paveldima arba išmokstama. Deja, pastaruoju metu vis daugiau žmonių su ja nesisaisto. Kažin, ar apklausus būrį žmonių pavyktų sudaryti 10-ies vertybių sąrašą, panašų į 10 Dievo įsakymų? Koks šiandien bendras, visus Lietuvos piliečius siejančių vertybių vardiklis?

Simboliška, kad medikai, gelbėję sausio 13-osios žudynių aukas, šiemet pirmieji pradėjo į dienos šviesą traukti valstybės bėdas. Būtent gimusieji laisvoje Lietuvoje arba tiek laiko kaupusieji darbinę patirtį ėmė atvirai kalbėti apie orumą ir pagrindines savo teises. Neretai į teisėtus reikalavimus atsakoma su pašaipa ir abejingumu. Vis labiau išsikeroja jautrumo stoka.

Iš Lotynų Amerikos atvykę užsieniečiai, kuriuos apklausė komunikacijos bakalauro darbą rašiusi Mykolo Romerio universiteto studentė, pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai yra individualistai, kuriems rūpi trumpalaikė nauda, žmonės bijo keisti tai, kas įprasta, vyrauja patriarchalinė visuomenė ir „išplautos“ vertybės.

Kaip liūdnai beskambėtų, atkūrus nepriklausomybę beveik galutinai prarastas Vilniaus kraštas. Lenkų tautybės dvyliktokai negeba lietuviškai suformuluoti klausimo, o laisvalaikius leidžia vykdami į dviejų savaičių kelionę į Lenkiją, kurią už 50 Eur. organizuoja jų tautiečiai. Lietuva ir Nida jiems nepasiekiama, it kokia Amerika mūsų senjorams.

Sausio 13-osios naktį, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje žmonės stovėjo prieš tankus ir automatus, tamsą ir smurtą, begėdišką melą ir šmeižtą. Šiandien daug europietiško prisitaikymo ir postmodernaus baudžiavinio mentaliteto. Lietuvą valdo susikompromitavusių arba įstatymų paraštėse atsidūrusių partijų atstovai. Nėra lyderio, kuriuo tikėtų bent pusė tautos. Kalbos apie atsakomybę ir paprastus žmones prisimenamos tik prieš rinkimus. Politikus veikti skatina ne ideologija, o asmeninė puikybė arba nepakantumas varžovams.

Jeigu nepaisoma 1991 metų sausio 13 dieną žuvusiesiems duoto pažado jų pavyzdžiu remti laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus, gal vertėtų pasinaudoti rašytojo Boriso Akunino patarimu įvesti privalomuosius egzaminus dalyvaujantiesiems rinkimuose. Jeigu, kaip teigia rašytojas, už vairo gali sėsti tik tas, kuris yra išmokęs kelių eismo taisykles, tai ir gal ir balsavimo teisę reikėtų suteikti tik tiems, kurie išmano įstatymus, turi atsakomybės jausmą ir rūpinasi valstybe? Priešingu atveju sausio 13-osios auka bus bevertė, o mes ir toliau gyvensime individualistinėje dvasinėje tamsoje, kurioje labiau įprasta šaipytis iš sąvokų „tauta“, „valstybė“, „pasiaukojimas“.