Kas yra ekonomikos perkaitimas?

Ekonomikos perkaitimu yra laikoma situacija, kai visuminė paklausa pradeda stipriai viršyti gamybinį šalies potencialą. Paprastai tariant, tada kai pradedame vartoti daugiau nei galime pagaminti. Ekonomikos perkaitimą gali nulemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, per greitas kreditavimo augimas arba nepamatuotas valstybės išlaidavimas. Tokiais atvejais gyventojų pajamos ir išlaidos pradeda augti sparčiais tempais, o tai pučia prekių ir paslaugų, NT kainas.

Ekonomikos perkaitimą gali nulemti ir per greitai našumo atžvilgiu augantys atlyginimai. Taip gali atsitikti dėl darbo rinkoje susiformavusių „butelio kaklelių“, kai specialistų pasiūla pradeda smarkiai atsilikti nuo paklausos. Tokia situacija taip pat veda prie per greito atlyginimų ir kainų pūtimosi. Tokiu atveju atlyginimų augimas ilgai tęstis negali, nes jis veda prie vis didesnių parduodamos produkcijos kainų, kas, neaugant našumui, veda prie eksporto rinkų praradimo, galiausiai – prie įmonių bankroto ir darbuotojų atleidimo. O tai savo ruožtu išsprogdina susiformavusį aukštų atlyginimų ir kainų burbulą.

Aukšta infliacija – nebūtinai kaistančios ekonomikos ženklas

Jei vertintume tik infliacijos rodiklį – jau reikėtų sunerimti. Beveik 5 proc. siekianti infliacija yra toli nuo 2 proc. tikslo, kurį yra sau išsikėlęs Europos centrinis bankas. Tačiau infliacijos rodiklis gali ir klaidinti. Pirmiausiai, į infliaciją įsiskaičiuoja energetikos, maisto ir kitų prekių kainos, kurios gali priklausyti visai ne nuo vidinės ekonomikos situacijos, o nuo tarptautinių veiksnių. Būtent tokie veiksniai šiemet lemia didelę dalį infliacijos Lietuvoje. Kaip ir išaugę akcizai alkoholiui bei rūkalams.

Kita vertus, net ir augančios paslaugų kainos, kaip ir augantys atlyginimai, savaime dar neindikuoja ekonomikos perkaitimo. Jei atlyginimus į priekį stumia augantis našumas, tuomet tai yra tvarus ir sveikintinas augimas negresiantis konkurencingumo praradimu.

Per lėtas našumo augimas

Keletą pastarųjų metų našumo augimas Lietuvos ekonomikoje buvo itin lėtas – gerokai lėtesnis nei atlyginimų augimas. Tam įtakos turėjo ir kritusi paklausa išorės rinkose, stabdžiusi Lietuvos ekonomikos plėtrą, taigi ir našumo augimą. Šiemet ekonomikos augimui atsistatant, nominalus našumo augimas sieks 7-8 proc., tad nedaug atsiliks nuo atlyginimų augimo.

Galiausiai, ekonomikos perkaitimą turėtų indikuoti ir kitas rodiklis, tai – prekybos balansas. Paklausai šalies viduje sparčiai augant, tai neišvengiamai didina importuojamų prekių apimtis. Tuo tarpu gamybiniam potencialui atsiliekant, neigiamai yra veikiamas eksportas. Tokiu būdu atsiranda vis didėjantis prekybos deficitas. Tokią tendenciją labai aiškiai galėjome matyti praėjusio ekonomikos perkaitimo laikotarpiu 2005-2008 m. Šiuo metu Lietuvos prekyba vis dar yra perteklinė, tai yra eksportas viršija importą. Kitaip tariant, prekybos balansas dar nerodo ekonomikos perkaitimo.

Kaip užkirsti kelią perkaitimui?

Nors Lietuvoje neturime galimybės tiesiogiai kontroliuoti bazinės palūkanų normos, valdžia turi daug kitų priemonių, kaip užkirsti kelią ar bent jau mažinti ekonomikos perkaitimo riziką. Pirmiausiai, atsiradus pirmiesiems perkaitimo ženklams, valdžia turėtų atsakingai valdyti viešuosius finansus, t.y. nedidinti viešųjų išlaidų labiau nei auga mokestinės pajamos. Valdžia turėtų siekti sukaupti rezervą, siekiantį bent 5-10 proc. nuo šalies BVP, kurį galėtų panaudoti atėjus sunkesniems laikams. Valdžia taip pat gali svarstyti ir apie mokesčių kėlimą ekonomikos kaitimo laikotarpiu. Tuo tarpu atėjus krizei, mokesčius reikėtų mažinti, o ne didinti.

Be to, valdžia turėtų dėti visas pastangas vadinamiesiems „butelio kakleliams“ darbo rinkoje šalinti. Pagrindinis vaidmuo čia tenka švietimo sistemai, kuri turėtų neleisti susidaryti dideliems atotrūkiams tarp paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Didesni imigracijos srautai taip pat padėtų užpildyti spragas darbuotojų pasiūloje.

Kita vertus, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas našumo didinimui. Čia pasitarnautų ne tik investicijas skatinanti lengvata reinvestuojamam pelnui, bet ir spartesnė ekonomikos transformacija į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą. Ir vėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas švietimo, ypač aukštojo mokslo, sistemos pertvarkai, orientuojantis į aukštesnę kokybę ir inovacijų potencialo didinimą.

Nors šiuo metu ryškių ekonomikos perkaitimo ženklų dar nėra, rizika išlieka didelė, kad artimiausiais metais ekonomika pradės kaisti. Prie to neabejotinai prisidės ir itin žemų palūkanų aplinka. Norint užkirsti kelią burbulų formavimuisi ir netvaraus augimo situacijai, valdžia turėtų aiškiai suformuluoti ekonomikos perkaitimo mažinimo strategiją ir nekartoti tų klaidų, kurios buvo padarytos prieš 2008-2009 m. krizę.