Ten irgi netrūksta skaudulių – vienas iš jų susijęs su klausimu, kaip ir kada Didžioji Britanija išstos iš Europos Sąjungos. Kaip pranešė amerikiečių nevyriausybinis strateginių tyrimų institutas „Stratfor“, tik ką praėjusią savaitę šiuo klausimu atsirado šiokio tokio aiškumo.

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May savo kalboje  antradienį dėl savo šalies išstojimo iš Europos Sąjungos pareiškė, jog Jungtinė Karalystė nebandys išlikti bendrojoje rinkoje, tačiau mėgins sudaryti visapusišką laisvos prekybos su Europos Sąjunga sutartį.

Premjerė pabrėžė, jog jos šaliai svarbiau atgauti imigracijos politikos kontrolę nei pasilikti bendrojoje rinkoje. Vadinamąjį „Brexitą“ ji apibūdino kaip priemonę suverenumui atgauti – ypač imigracijos, tačiau ir prekybos bei įstatymų leidybos klausimais.

Išstojimas iš Europos Sąjungos, anot premjerės, įgalins Jungtinę Karalystę sumažinti imigraciją, susigrąžinti visavertį parlamento suverenumą, atkurti Britanijos teismų ir teisėjų vyresniškumą.

Bet tam, – sakė ji, – kad šių tikslų pasiektų, Jungtinė Karalystė turės trauktis iš bendrosios rinkos, kurioje žmonės, prekės, paslaugos, kapitalas juda laisvai, ir jos vietoje pasirašyti „visapusišką, drąsią, ambicingą laisvosios prekybos sutartį“ su Europos Sąjunga. 

Išstodama iš bendrosios rinkos, Jungtinė Karalystė įgytų galimybę susiderėti dėl tokio kiekio laisvos prekybos sutarčių, kiek jai tinka, kartu į jas įtraukdama tuos ūkio sektorius, kuriuos norėtų įtraukti.

Th. May pažymėjo, jog siekdama susitarimo su Europos Sąjunga, jos vyriausybė stengsis taip pat sudaryti prekybos sutartis ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kinija, Indija, Brazilija bei daugeliu kitų šalių.

Tačiau ši strategija turi bent vieną didelį minusą: laisvosios prekybos sutarčių sudarymas užima daug laiko, paprastai po keletą metų, ir jas darosi vis sunkiau ratifikuoti. Ypač sudėtinga būtų tokią sutartį įgyvendinti tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos.

Juk Europos Sąjungos atveju kiekvienos iš jos 27 šalių narių nacionalinis, o kai kuriais atvejais ir regioninis, parlamentas turės teisę vetuoti bet kokį susitarimą. Neseniai ratifikuotas susitarimas tarp Europos Sąjungos ir Kanados akivaizdžiai liudija, kaip sunku iki galo privesti ir užbaigti derybas dėl laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga.

Derybos dėl šio sandorio nusitęsė beveik dešimtmetį ir tik paskutinę akimirką pavyko įveikti regioninio Belgijos parlamento priešinimąsi ir sutartį ratifikuoti.

Panašiai ir derybos dėl laisvos prekybos sutarties su Jungtine Karalyste gali suteikti ES šalims narėms galimybę pagrasinti veto panaudojimu tam, kad jos išsikovotų nuolaidų, kurios nebūtinai tiesiogiai susijusios su „Brexitu“.

Pagal ES taisykles, šaliai narei pareiškus ketinimą išstoti, abiem pusėms duota dveji metai susiderėti ne tik dėl išstojimo sąlygų, bet ir dėl būsimų santykių pobūdžio. Atsižvelgus į derybų sudėtingumą, šį dvejų metų periodą galima prailginti, ir to išties gali prireikti, kad dėl visko būtų iki smulkmenų susitarta.

Ir nors Th. May teigė, jog Londonas nesuinteresuotas „neribotu pereinamuoju statusu“, atsiskyrimas nuo Europos Sąjungos bus įgyvendinamas fazėmis tam, kad Jungtinės Karalystės įmonės įgytų laiko prisitaikyti prie po atsiskyrimo susidarysiančios naujos aplinkos.

Vis dėlto atsiskyrimo termino pratęsimas taip pat pareikalautų visų ES narių šalių pritarimo, o tai joms vėl suteiktų progą kelti naujus reikalavimus.