Štai savo darbe bendrauju su gausybe įvairaus žinomumo ir profesijų atstovų. Ir bene visada galioja taisyklė: kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo kitiems su juo dirbti lengviau ir komfortiškiau. Skambini dėl interviu vienai populiariausių šalies moterų ir jau kitą dieną džiaugiesi kone valandos trukmės nuoširdžiu pokalbiu. Patrukdai vieną gerbiamiausių kolegų –  iškart teiraujasi, kiek smarkiai reikalas dega ir siūlo išeitį: po kelių valandų bus radijo eteryje, tačiau turės keletą pertraukų po 15 min. ir gali skambinti per jas. Su tokiais žmonėmis bendraudamas supranti, kad, ką gali atlikti tuoj, niekad nedaryk rytoj, yra ne literatūrinė vingrybė, o jų gyvenimo kredo.

Su mažomis išimtimis, paprastai pasižadėjimų nevykdo, laiko neatranda, pasiteisinimų ko nors nepadaryti nuolatos ieško ir apskritai it į vandenį pradingti sau leidžia tie, kurių darbai dar nekalba už juos.

Jie vairuodami klausosi ne radijo, o garso knygų, kad veltui nešvaistytų laiko. Tokie žmonės mokosi užsienio kalbų ne todėl, kad kitaip neras darbo, o tiesiog todėl, nes – o kodėl gi ne? Tam, kad nuveiktų kažką naudingo ar įdomaus, jiems nereikia laukti tinkamos nuotaikos, oro ar mėnulio fazės. Nes tiems žmonėms džiaugsmą atneša ne momentai, kai pasiseka praslysti ko nors kokybiškai nepadarius, o nenutrūkstantis tobulėjimas, prasminga veikla ir kiekvienos minutės maksimalus išnaudojimas. Tai daryti nėra lengva. Dėl to tų sėkmės lydimų žmonių ir yra mažai. Užtat labai daug tokių, kurie nieko nedaro ir piktinasi dėl turimų netenkinančių rezultatų. Bet yra ir kita šios taisyklės pusė. Su mažomis išimtimis, paprastai pasižadėjimų nevykdo, laiko neatranda, pasiteisinimų ko nors nepadaryti nuolatos ieško ir apskritai it į vandenį pradingti sau leidžia tie, kurių darbai dar nekalba už juos. Ir dėl suprantamų priežasčių greičiausiai niekada nekalbės.

Žinoma, išimčių būna. Yra žmonių, kurie universitete kala per naktis, bet vis vien gauna prastesnius įvertinimus nei tie, kurie vos kartą pravertė užrašus ir sugeba viską įsiminti. Yra asmenų, gana laimingų, kad nuosavą verslą galėtų pradėti padedami tėvų ar senelių, o ne visam likusiam gyvenimui įsipareigodami bankui. Kai kuriems pakanka neėsti tešlos gaminių penkis kartus per dieną ir šiek tiek pakrutinti sėdynę – ir figūra it nufotošopinta, o kiti kasdien prakaituoja sporto salėje, bet tokiu rezultatu vis vien džiaugtis negali. Toks gyvenimas – kartais vieniems tam tikrose srityse nuskyla daugiau, kitiems mažiau. Bet tai dažniau išimtis, o ne taisyklė.

Tačiau yra vienas garantuotas būdas, kaip tikrai absoliučiai nieko nepasiekti, o tik degraduoti. Tai dairytis į svetimus ištreniruotus kūnus ir torto prikimšta burna kliedėti: lengva jiems, jų greita medžiagų apykaita, paskaitose sėdėti sukišus nosį į feisbuką išmaniajame ir stebėtis, iš kur pirmūnai tiek visko žino, ar darbe būti nieko neveikiančia našta visam kolektyvui ir virkauti, kad visiems, išskyrus tave, jau seniai pakėlė algas. Taip, gal tuo momentu palengvės, meluojant sau ir kitiems, kad viskas gyvenime atitenka veltui. Bet net ir garsiausiai rėkaujantieji giliai viduje žino, kad tai netiesa.

Ir gal čia socialinių tinklų ir medijų bėda – per dažnai akcentuojamas tik rezultatas. Labai abejoju, kad apie įdirbį, kurio vaisius ir yra šiandienos gerovė, žino tiek pat žmonių, kiek tyliai ar viešai piktinasi, kad tais vaisiais džiaugiasi kažkas kitas, o ne jie. Kažkaip niekas nepavydi bemiegių naktų, prarastos sveikatos, per darbus praleistos atžalų vaikystės ar jėgų, išnaudojamų kiekvieną rytą keliantis iš lovos turint tikslą būti geriausia savo paties versija.