Ne vienas spalio  rytmetis išauš su šalnos nubalinta pievų žole. O gaili rasa – jau iki vidurdienio. Liaudies kalboje esama vaizdingų posakių apie šalną. Štai keletas jų: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?“; „Lenda kaip šalna po stogu“; „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu); „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“ (reiškia, labai greitas). Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą: „Koks te jo darbas: kur kliūvo, kur nekliūvo, pereita kaip šalnos“; „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysis kaip šalna patvoriais, nieko neturės“. Ir sukeikiant: „O kad tave šalna!“ Senbernį kaime dažnai pavadina „šalnakandžiu“. O jei taip apie obuolį ar kriaušę pasakytų, tai reiškia, kad yra vėlyvosios rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko – toks su balkšvu atspalviu. Kartais labai apibendrintai, bet teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai“...

Dar vienas būdingas šiam metui gamtos reiškinys – tai miglos. Upių, ežerų ir pelkių vanduo sulaiko šilumą, tad oro temperatūrai krentant tiek vakarais, tiek ir švintant iš jų kyla ir driekiasi rūko tumulai. Kaimo aštrialiežuviai ir iš to rastų ką pasakyti smagaus. Štai posakis  „Miglą pūsti į akis“ – reiškia įžūliai meluoti, „Miglos košė“ – toks visiškas žioplys, o „miglos padauža“ – šiurpių pasakojimų vaiduoklis.

Tačiau kokio paslaptingo grožio kraštovaizdžiui suteikia migla! Joje ištirpsta tolimesni horizontai, išryškėja pavieniai medžiai, blausi mėnulio ar tekančios saulė išsklaidyta šviesa visai pakeičia įprastą aplinką. Net ir miestų, įsikūrusių upių slėniuose,  gatvės tampa sunkiai atpažįstamos. Kartu tarsi pranyksta laiko ribos... Štai Vilniaus senamiesčio gatvelėse, kai retsykiais  jas užlieja migla, pakilusi iš Neries, nebematyti šiuolaikinių apnašų, o žibintų blausios šviesos išryškina tik amžinąsias miesto vertybes. Ir atrodo, kad tada gatvelėje gali prasilenkti su  Adomu Mickevičimi ar Česlovu Milošu.... O gal ir su burtininku Tvardausku. Nuostabus  metas ypatingai išjausti senamiesčio grožio magiją!

Mėnesio pavadinimas spalis, o tiksliau turėtų būti spalių arba spalinis, kaip įrašyta senuose kalendoriuose,  atitinka antrosios rudens pusės kaimo darbus. Tada pagrindinis rūpestis būdavo suvežtų laukuose išdargintų ar linmarkose išmirkytų linų apdorojimas. Spaliai – tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais gerai išdžiovintus lino stiebelius. Kol rankoje paliks šilkinė lino sruoga. O spalius žmonės panaudodavo namo lubų apšiltinimui. Darbas nors ilgas, tikra „lino kančia“, tarmiškai „mūka“, bet atliekamas būdavo po stogu, prikūrentoje jaujoje: sausa, šilta. Ir tikrai nepabosdavo, pasikvietus kaimynų talką. Susirinkus būrin skambėdavo juokai, pašmaikštavimai.

Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja!“ O jei kuris nuo valgio nosį suka, tai jo paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti kokį įkyruolį galima tokiais žodžiais: „Eik sau į spalius gult!“ Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams, nes panašūs į milžiniškus žiomenis. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais!“ Ir  įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį  taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas“.

Darbai su linais vykdavo tamsioje jaujoje – uždaroje kluono dalyje su didžiule iš molio plūkta krosnimi. Kluoną dar vadindavo klojimu, o Žemaitijoje – rėja. Tai ūkinis pastatas iš apvalių rastų, tokių ilgų, kad tekdavo juos tvirtinti statramsčiais. Stogas aukštas, keturšlaitis, nusileidžiąs beveik iki žemės. Apskritai kluonas su jauja – vienas seniausių pastatų mūsų protėvių sodybose. Baudžiaviniais laikais per dvaro darbus valstiečiai nespėdavo išdžiovinti javų laukuose, tad dažnai suveždavo drėgnokus. Todėl prieš kūlimą jaujoje, dar vadintoje pirtimi arba duoba, kurdavo krosnį, ant tam įrengtų karčių sumetę pėdus. Lygiai taip tekdavo daryti ir su linais, kad minant spaliai gerai byrėtų.

Linamynis – tikrai talkos darbas: kokie penki vyrai laužydavo linų stiebelius, o moterys braukdavo spalius, šukuodavo sruogas. Pradėdavo minti tuoj po vakarienės, o baigdavo priešaušriu. Šeimininkė vidurnaktį vaišindavo talką pusiauryčiais.  Iš linamynio talkų yra palikę ne tik darbo dainų, bet ir įvairių pasakojimų, žaismingų papročių. Tad jauja – tarsi kokia paslapčių skrynia.

„Prisiglaudė“ ten ir keletas mitinių būtybių iš tolimo tautos dvasinio paveldo. Štai ta šeimyna, kuri pirmoji kaime užbaigdavo darbą, galėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, paragindama juos pasitempti. Ir darydavo tai labai smagiai. Iš šiaudų kūlio ar linų pėdelių padarydavo tokią didelę pamėklę. Aprengdavo ją kokiomis draiskanomis, sujuosdavo pančiu. Iš pakulų pridėdavo ūsus ir barzdą. Vadindavo ją „kuršiu“. Po kaklu pakabindavo susuktame popieriaus lape surašytą testamentą. Kad ir tokį: „Aš, kuršius, atvykau pranešti, kad šių namų šeimininkas yra tikras nevykėlis. Jo namų stogai skylėti, javai nedera, arkliai susnos, karvės bepienės. O paties šeimininko nosis kaip burokas!“ Ir dar išpeikta kuo juokingiausiai.

Paryčiais nuneša tą „kuršį“  prie kaimynų jaujos, staiga atidaro duris ir įmeta vidun. O patys kiek įkabindami leidžiasi į kojas. Jei pagaus – išteplios veidus suodžiais, supančios ir pristatys prie mintuvų arba girnų – malti miltų pabaigtuvių blynams. Gavus „kuršį“ – ką daryti? Tik kuo spėriau užbaigti darbą, tada bus galima toliau tą nelauktą svetį palydėti. Svarbu nelikti paskutiniu darbuose viso kaimo pajuokai.

Mitologai spėja, kad kuršio nešimo paprotyje išlikęs prisiminimas apie Gabjaują – pagonybės laikų dievybę, darbų su linais globėją. Gabjaujo vardo kilmė interpretuojama vienareikšmiškai, – iš „gaubti“ ir „jauja“. Gal kitados jaujoje būdavo laikomas jo stabas, panašus į tą pamėklę? Bet pasikeitė laikai bei pažiūros ir tikėjimai; niekam nebereikia senųjų stabų, štai jie ir metami lauk, krečiant išdaigas. 

Senųjų papročių  nuostatomis pasidžiaukime auksiniu rudeniu – gražiausiu metų laiku, jo melancholiją  įveikdami  humoru. O anksti  prabundantiems, dar saulei netekėjus, tokia žinia: ketvirtadienio, penktadienio rytmetį šviesioji Aušrinė dangaus skliaute susitiks su rausvuoju Marsu. Reta proga kartu matyti (tik pusės laipsnio regimuoju atstumu) abi artimiausias mūsų Žemei planetas; kad tik tais rytais giedros prošvaisčių sulauktume...