„Tas filmas ne tik bukas, jis beprotiškai nejautrus labai daug iškentėjusios tautos atžvilgiu“. Taip, ragindama jo nežiūrėti, rašo laikraščio „American Conservative“ apžvalgininkė Gracy Olmstead apie jau kibernetinių atakų sulauksį „Interviu su diktatoriumi“ dar nepaleidus šio filmo į pasaulio kino teatrus.

„Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau „Interviu su diktatoriumi“ anonsą, negalėjau patikėti savo akimis. Ar tikrai kas nors susuko filmą apie juokais nužudomą realų realios valstybės vadovą?

Ši mintis – o tai antroji reakcija – sukėlė manyje išgąstį ir netikrumą. Šiaurės Korėjos režimui visiškai svetimas humoro jausmas. Į įžeidimus, net jeigu jie tik menami, jo atstovai gali atsakyti šiurkščiai, o tai jų jau ir taip kamuojamiems žmonėms dažnai baigiasi blogai. 

Tad kokių rezultatų galima iš šio kino laukti?

Nežinome, kokių pasekmių jis jau turėjo (jei išvis turėjo) Šiaurės Korėjos viduje. Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose filmas jau sukėlė didelį triukšmą.

Pirma, kažkas įsibrovė į filmų kūrimo bendrovės „Sony Pictures“ kompiuterius ir pavogė bei paskleidė slaptus jį liečiančius dokumentus.

Tada kažkas paleido teroristinius grasinimus, privertusius kino teatrus skersai išilgai Amerikos atšaukti savo anksčiau numatytus šio filmo rodymus. O pati bendrovė pranešė filmo distribuciją stabdanti.

Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnai tų teroristinių grasinimų autoriais įvardijo Šiaurės Korėjos valdžios atstovus, kurie tuoj pat tai paneigė.

O kaip reaguoja žurnalistai? Štai Rebecca Cusey portale „Federalist“, nors vadina filmą „mėšlinu“, aiškina, kodėl „kiekvienas laisvę mylintis amerikietis turi pamatyti „Interviu su diktatoriumi“. Ką laisvi žmonės daro, kai mušeika chuliganas jiems sako: nežiūrėkit šito prasto filmo? Ogi, po šimts velnių, eina  ir žiūri „Interviu su diktatoriumi“.

Patyrusi žurnalistė Mollie Hemingway reiškė įsitikinimą, kad „tai nėra tik eilinių programišių išdaiga, tai skaitmeninis karas, vykdomas teroristinio režimo“, ir ragina imtis atitinkamų politinių veiksmų.

Žurnalo „American Conservative“ bendradarbis Rodas Dreheris irgi teigė, „dabar būtinai turiu pasižiūrėti, ką net ir „Sony“ bendrovė (pagal pavogtą vidinį susirašinėjimą) laikė nevykusiu filmu – turiu jį žiūrėti vien dėl to, kad šitai patrakusių komunistų valstybei negalima leisti, grasinant kruvino smurto veiksmais Jungtinėse Valstijose, atšaukti šio filmo seansus.

Neužteko, kad jie padarė precedento neturintį kibernetinį nusikaltimą, tačiau grasinti nužudyti amerikiečius mūsų pačių šalyje vien dėl šio filmo rodymo? To negalima taip palikti lyg niekur nieko, – teigia Rodas Dreheris.

Bet aš stipriai nesutinku, – sako Gracy Olmstead. – Ir tai dėl priežasčių, kurias gerai išdėstė Adrianas Hongas žurnale „Atlantic“:

„Taip, Šiaurės Korėją ilgai valdė patrakusi prastai nukirptų diktatorių  pilvūzų klika, o jos asmenybės kultą paramstanti propaganda yra dažniausiai kvailoka.

Tačiau nereikia jokios drąsos ir visai nieko nekainuoja apie tokius dalykus pokštauti toli toli nuo Šiaurės Korėjos krantų. Kai sėdintis tos šalies politiniame kalėjime ar akylai stebimas Pchenjano aparato darbuotojas pasityčioja iš Kim Jon Yro ir sistemos, kuriai jis atstovauja – tai jau yra  veiksmas, reikalaujantis pilietinės narsos, nes jis labai tiesiogai gali tam žmogui ir jo šeimos nariams kainuoti gyvybę.

O vaidinti, kad humoro strėlės, taikomos iš už jūrų marių, net ir bravūriškai tuščių, iš Šiaurės Korėjos atskambančių grasinimų akivaizdoje, yra teisingi, teisėti, pagrįsti veikmai – tai aitri nesąmonė.

Priešingai, prikimšti Šiaurės Korėjos „pasakojimą“ kvailo elgesio anekdotais ir linksmais pasimaivymais gali ironišku būdu Pchenjano valdovams net pasitarnauti. Juk tos patrakėliškos nesąmonės tik uždengia ir į juoko miglą įvelka to režimo nuogą ir baisų blogį – režimo, kuris vaikus paverčia vergais ir ištisas šeimas pasmerkia mirčiai dėl mąstymo ir minties nusikaltimų.

Tuo metu patys režimo pakalikai statosi sau slidinėjimo kurortus, delfinariumus ir kitus malonių pramogų įrenginius už sumas, kurių užtektų kelerius metus išmaitinti toje šalyje pusbadžiu gyvenančius žmones“.

Šiame kontekste daug kas nurodo į 1940 m. filmą „Didysis diktatorius“, kurį Charlie Chaplinas sukūrė tam, kad satyros objektu paverstų Adolfą Hitlerį. Pasak savaitraščio „U.S. News and World Report“ žurnalisto Marko Daviso, filmas „Interviu su diktatoriumi“ irgi „atsuka pasityčiojimo ginklus prieš režimą, kuris remiasi dviem stulpais: absoliučiu Kim dinastijos garbinimu ir sadizmu“.

Tačiau Adrianas Hongas šį palyginimą atmeta ir pastebi, jog pats Chaplinas vėliau pasakė: „Jeigu  būčiau žinojęs apie tikrąsias Vokietijos konclagerių baisybes, kokios jos iš tikrųjų buvo, aš nebūčiau sukūręs „Didžiojo diktatoriaus“, nebūčiau galėjęs pasijuokti iš nacių žudikiško pamišimo“.

„Sunku įsivaizduoti panašią komedijėlę gimstant iš „Islamo valstybės“ žudikų veiksmų ar Centrinės Afrikos Respublikos juokingų ir „sudėtingų“ genocidininkų išdaigų“, – toliau rašo A. Hongas apie kančias, kurias jų rankomis žmonės patiria dabar.

O Šiaurės Korėja irgi turi koncentracijos stovyklas. Ji įkalina ir žudo savo piliečius be jokio gailesčio. Už tikrai komiško Kim Jon Yro ir jo valdžios fasado slypi labai mirtina ir neišpasakytai pikta politinė sistema. Šiaurės Korėja tiesiog nėra juokinga, ir mes neturėtume toleruoti filmo, kuris ją tokią vaizduoja.

Dar blogiau, šis filmas gali turėti neigiamų ar net mirtį nešančių pasekmių tos šalies žmonėms – dėl neracionalaus jos valdovų įniršio ir įtūžio.

Todėl patarčiau – neikite žiūrėti „Interviu su diktatoriumi“.  Ne tik dėl to, kad jis glušas, bet ypač dėl to, kad jam visiškai nerūpi stipriai kenčiantys  žmonės, filmas jiems neišreiškia jokio gailesčio. Todėl tokio dalyko, tokio kino  neturėtume remti savo pinigais ir dėmesiu“, – baigia savo straipsnį portale „American Conservative“ žurnalistė Gracie Olmstead.