Tokių komentarų pasipylė internete, girdėjosi ir žiniasklaidoje. Juk negali būti, kad verslininkai tokias sumas investuotų į meną tiesiog šiaip sau, niekas prie tokios mecenatystės nepratęs, otkatų, slaptų interesų ir korupcijos skandalų realybė įpratino žmones galvoti, kad "kažkas čia ne taip".

Tam tikra visuomenės dalis nepraleidžia progos paburbėti bet kokia proga, o kai tai galima daryti pasislėpus po internetiniu slapyvardžiu, komentarai peržengia bet kokias padorumo ribas. "Eurostato" duomenimis, Lietuva yra antra ES pagal neapykantos skatinimą internete (po Vengrijos). Tiesa, labiau turėta galvoje rasinė neapykanta, tačiau pas mus netrūksta bet kokios, ypač populiariausio naujienų portalo komentaruose. Su komentarų chamizmu susiduriu ir asmeniškai, po savo straipsnelių "Kauno dienoje". Kai kurie "etatiniai" jų net neskaito, bet nepamiršta autorių išvadinti "konservatorių pakaliku"(kokie būtų argumentai?) arba "girtuokliu"(įdomu, koks girtuoklis per metus parengia penkiasdešimt publikacijų ir išleidžia keturias knygas). Man tie komentarai vienodai paišo, tačiau jų kliūva kiekvienam aktyvesniam asmeniui, sunku matyti, kiek visuomenėje silpnų ir kompleksuotų žmonių, bandančių kompensuotis anoniminiu lojimu į visas puses. Sigitas Parulskis kadaise liovėsi rašyti esė į "Šiaurės Atėnus", nebeapsikentęs komentatorių lojimo (net ten!).

Sunku matyti, kiek visuomenėje silpnų ir kompleksuotų žmonių, bandančių kompensuotis anoniminiu lojimu į visas puses.

Sakyk nesakęs, kad ramybė, kito žmogaus supratimas ir empatija yra daug stipresni dalykai, negu chamizmas ir apsispjaudymas. Empatija praturtina žmogų, chamizmas ištuština. Ir ta vidinės kultūros krizė, sielų tuštėjimas yra netgi svarbiau negu Lietuvos tuštėjimas, nes šitaip Lietuva tuštėja vidine prasme. Vytauto Didžiojo universiteto sociologas dr. Dainius Genys, skelbdamas VDU tyrimą "Dėl ko emigruoja lietuviai", rašo: "Mičigano valstijos universitete (JAV) buvo atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – skaičių".

Nemanau, kad viskas taip blogai, egzistuoja ir šviesioji visuomenės dalis, kuri tikrai didelė. Tačiau "lojančių krūmuose" irgi nemažėja. Pamilti juos būtų sunku, telieka toliau dirbti savo darbus, gyventi savo gyvenimą ir nekreipti į tai dėmesio.