Geriausia žinia yra akivaizdi: Šiaurės Makedonija bus priimta į NATO, nes buvo išspręstas gėdingai užsitęsęs ginčas su Graikija dėl buvusios Jugoslavijos respublikos pavadinimo. Šia reta gera žinia Vakarų Balkanams yra atkirtis Kremliaus pastangoms kurstyti ekstremizmą ir sėti pyktį šiame pažeidžiamame regione.

Tačiau pasisekimas šiame fronte išryškina nesėkmę kitame; tai yra Aljanso elgesys su kitomis dviem narystės NATO gerokai labiau nusipelniusiomis šalimis – Gruzija ir Ukraina. Įšaldęs jų prašymus dėl narystės neribotam laikui Aljansas beveik priėmė Rusijos veto dėl tolesnės savo plėtros. NATO turi rasti atsakymą į šį klausimą iki gruodžio.

Dar viena gera naujiena – kad Aljansas sugrįžo prie savo pagrindinės misijos: teritorinės gynybos. Per 2016-ųjų viršūnių susitikimą priėmęs atitinkamus sprendimus, Aljansas dislokavo tarptautinius priešakinius dalinius Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje bei padidino aktyvumą Juodojoje jūroje. Yra kuo džiaugtis: tikri kariai, tikri planai ir tikros pratybos Rusijos pažeidžiamiausiose šalyse mažina, o ne didina, karo tikimybę.

Tačiau NATO strateginėje koncepcijoje tebėra spragų. Vienas iš kylančių klausimų yra apie sprendimų priėmimą krizės metu. Ar vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas (SACEUR) ir aukšto rango amerikiečių generolas Curtisas Scaparrotti turi įgaliojimus prireikus pasiųsti pajėgas į frontą, ar jam reikia laukti, kol sprendimą priims Aljansas? Šis procesas yra lėtas, ir esama rizikos, kad atsiras politinių kliūčių iš šalių, kur Kremliaus įtakos operacijos giliai įsišaknijusios.

Kitas klausimas, kas nutiks, jei atsako mechanizmas bus sužadintas? Aljansas čia yra padaręs pažangos, sukūręs Ypač greito reagavimo pajėgas (VJTF) – ekspedicinį 8 000 karių turintį kontingentą, išbandytą per pernykštes pratybas „Trident Juncture“ (Trišakė jungtis). Šiemet VJTF pagrindą sudaro vokiečiai.

Tačiau, neįskaitant šių priešakinių pajėgų, NATO galimybės yra tokios silpnos, kad tai kelia susirūpinimą. Atsiųsti didelį pastiprinimą iš JAV į Europą užtruktų kelias savaites. Tai atkreipia dėmesį į branduolinio atgrasymo priemonių silpnumą.

Rusija daug investuoja į naujus kovinius („taktinius“) branduolinius ginklus. Per savo karines pratybas Maskva repetuoja jų dislokavimą ir juos išbando. Europoje NATO turi nedaug tokių branduolinių ginklų ir dauguma jų yra JAV rankose.

Viešoji nuomonė šiems ginklams yra priešiška, kai kuriose šalyse – netgi labai. Atgrasymas vis labiau priklausomas nuo mažiausiai įtikinamo branduolinio spektro galo – strateginio (pasaulio pabaigos) arsenalo. NATO reikia tartis dėl branduolinės strategijos, ir šis pokalbis nebus lengvas.

Tačiau sudėtingiausi artėjančio viršūnių susitikimo klausimai galbūt yra ne kariniai, o politiniai. JAV saugumo santykių su Europa paradoksas – kad nors faktai yra kaip niekad anksčiau motyvuojantys, šioje srityje tvyro itin niūri nuotaika.

NATO vos pavyko išvengti katastrofos per praėjusią vasarą vykusį viršūnių susitikimą, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas atrodė esąs pasirengęs paskelbti apie Vašingtono pasitraukimą iš Aljanso. Per šį susitikimą JAV lyderis pareikalavo iš sąjungininkių nepasiekiamo tikslo: skirti 4 proc. savo bendrojo vidaus produkto gynybos reikmėms.

Nors sąjungininkės Europoje didina savo gynybos biudžetus, ginčas dėl šių išlaidų veikiausiai vėl iškils, galbūt itin žalinga forma. Pavojinga ne tai, kad JAV apleis visą Europą, o faktas, kad dėmesys pakryps į dvišalius valstybių santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir prasidės konkurencija dėl įtakos, susilpninsiančios Aljanso sanglaudą.

Visos šios problemos išsprendžiamos, bet tam reikia energingos, kryptingos politinės lyderystės. Žvelgiant į Europos silpnas vyriausybes, perpildytą rinkimų kalendorių ir savus trukdžius, sunku pamatyti, iš kur ji gali ateiti.