- Albinas Klizas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Seniai kirbėjo mintis, kodėl mūsų šalies aukščiausioji valdžia neįsiklauso į pedagogų ir plačiosios visuomenės nuomonę dėl totalinio vaikų globos namų griovimo.
Gaila, kad patys buvę socialinės apsaugos ministrai negirdėjo ir neprieštaravo aukščiausiajai valdžiai dėl vaikų globos namų likvidavimo, kuriam pritarė ir nuolankūs viešojo sektoriaus atstovai, visiškai nutolę nuo gyvenimo realybės.
Drąsi žurnalistė Olava Strikulienė retoriškai klausia: "Kas ryžtųsi priimti į savo šeimas cerebriniu paralyžiumi sergantį žmogutį? Arba turintį Dauno sindromą? Na, kad ir visus vaikų namų globotinius? Ar po tragiško vaiko žuvimo Kėdainiuose valdžiai atveria akis tai, kad šalyje turime labai didelių problemų ir šeimose? Suprantama, vaiko augimas padorioje šeimoje yra sveikintinas reiškinys, bet, jei tokių vaikų suskaičiuota apie kelis tūkstančius, ar fiziškai įmanoma surasti tiek šeimų ir juo labiau dabar, kai į šeimą žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą? Jeigu iš gausių šeimų atimama po aštuonis ir daugiau vaikų, ar neiškils būtinybė statyti dar ir naujų vaikų globos namų pastatų?"
Žurnalistė klausia visų mūsų, ar iš tiesų verta draskyti valdiškus vaikų globos namus, kai valstybė jiems dar neturi solidžios alternatyvos?
Kai išsikalbi su vaikų globos namų pedagogais ir žmonėmis, kuriuos domina tokių globotinių likimas, jie teiraujasi: "Kodėl niekas nepaklausia mūsų, dirbančių su tokiais vaikais, kaip jiems integruotis į visuomenės gyvenimą?"
Suprantama, vaiko buvimas globos namuose nepalyginamas su gyvenimu net pačioje prasčiausioje šeimoje. Tai įrodyta edukologų. Tačiau nuo tokių kad ir abejotinų naujovių, matyt, niekur nepabėgsime, jei, anot minėtos žurnalistės, yra vos ne totalus visuomenės noras vengti vaikų – tiek savo, tiek ne savo.
Vis dėlto kol kas turbūt reikėtų susitaikyti su mintimi, kad kurį laiką dar turėsime vaikų globos namus. Ir nereikėtų tiems, nuo kurių priklauso gyvenimas minėtuose namuose, garsiai šmeižti ir spjaudyti į tuos namelius, kuriuose vargšas vaikas dar turi laikiną stogą virš galvos. Veikiau reikėtų gerinti globotinių gyvenimo sąlygas, tobulinti ugdomąjį darbą.
Žmonės dar prisimena kažkada pavyzdingai dirbusius Kuršėnų vaikų globos namus ir nuolat pabrėžia, kaip tokie globos namai dingo iš visuomenės akiračio, o jų veikla niekas nesidomi.
Turime ir realių pavyzdžių, kad ir vaikų globos namuose galima išauginti padorius žmones. Yra šalyje ir patyrusių specialistų, ir socialinių pedagogų. Yra ir armija tikrintojų, visokio plauko auklėtojų padėjėjų, ir darbuotojų be pedagoginio pasirengimo. Švietimo skyrių vadovybė turi būti reiklesnė tokių įstaigų administratoriams, jose dirbantiems pedagogams.
Man regis, vaikų globos namų veikla buvo palikta be kontrolės, visiškai pamiršta, ugdomajam darbui pasirinkti atsitiktiniai žmonės. O ir viešumoje garsėjo tik skandalingi atvejai, ypač įvykus nelaimių. Tuomet jau aiškiai buvo rodoma, kokie nevykę tie vaikų globos namai, aiškinama, kaip juos reikia kuo greičiau likviduoti.
Vis dėlto realybė yra realybė – be šių švietimo įstaigų kurį laiką dar tikrai negalėsime išsiversti, juolab kad dar tik ieškoma galimybių vaikams gyventi šeimynose.
Realioje situacijoje vienaip gyvenimas atrodo iš valdžios aukštumų, kitaip – iš arti, specialistų akimis, todėl reikia išklausyti nuomones tų, kurie yra tos srities profesionalai. Tik tada, plačiai su jais išdiskutavus, priimti sprendimus.
Keistai atrodo, kad, pavyzdžiui, Armėnijoje ir kai kuriose kitose šalyse nėra vaikų globos namų. Tačiau mūsų situacija visiškai kita – neturėdami net ir tokios patirties, mes siekiame staiga panaikinti tuos vaikų namus, kuriuos šiandien vis dar turime ir į kuriuos valstybė investavo tiek finansinių ir žmogiškųjų išteklių.
Gyvenimo realybė mums kol kas neleis taip urmu išspręsti globos problemos, nes vaikas – ne daiktas, kurį galima numesti, kur papuola.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ko laukti iš tokių beširdžių?1
Prieš keletą dienų važiavau 14-ojo maršruto autobusu iš Klaipėdos centro į Tauralaukį. ...
-
Veltėdžiams – jokio gailesčio2
Dienraštyje „Klaipėda“ perskaičiau straipsnelį apie elgetaujančią moterį prie Biržos tilto ir Herkaus Manto gatvėje. Taip, iš tiesų ta moteris seniai tai daro, ir niekam niekas čia nerūpi. ...
-
Iš tiesų buvo iš ko semtis įkvėpimo
Perskaičius I. Kiseliovaitės straipsnį „Mūzos“ statulėlė – aktorei E. Barauskaitei“ („Klaipėda“, 2024 04 16), labai nenustebino tai, jog gerbiama Eglė Barauskaitė paminėjo, kad jos svarbiausi ir patys didžiausi ...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?1
Gerai kažkas pastebėjo „Klaipėdoje“, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, ne...
-
Dėl KGB bendradarbių4
Nors kai kurie žmonės tvirtina nejaučiantys vykstančios rinkimų kampanijos, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra tam tikrų amžinų simptomų, rodančių, kad rinkimų kampanija ne tik vyksta, bet ir artėja prie apogėjaus. ...
-
Medžiai vis tiek netrukus grius3
Pritariu Daivos Janauskaitės straipsnyje „Dėl išsaugotų medžių – košmaras gyventojams“ („Klaipėda“, 2024 04 05) dėstomoms mintims. ...
-
Vietoj Lenino – prekybos centras1
Kažkodėl nieko nebesigirdi apie būsimą Atgimimo aikštės „atgimimą“. Anksčiau tiek buvo kalbų, tiek mūšių dėl naujos jos koncepcijos, prieš keletą metų, regis, vyko net konkursas, kažkas jį laimėjo, o dabar tyla ...
-
Išvadavimas rusiškai – tai mirtis
Rusijos Federacijos rusai yra tikri išvaduotojai. Jie visą laiką mus vaduoja. Visų pirma, jie išvaduoja nuo rūpesčio turtu – nacionalizuoja. Turi, žmogus, savo lauką, namą, daržinę, karvę, vištą, kiaulę. Ateina jie &ndas...
-
Anoniminiai laiškai neįbaugins2
Vos tik laikraštis išspausdino mano pastebėjimus „Liko gumbuoti stagarai“ („Klaipėda“, 2024 03 19), tuoj prasidėjo reakcija. Kai kas puolė piktintis „Karšto telefono“ skiltyje, kai kas šaipyti...
-
Šviesoforizacija mieste dar nesibaigė
Nors buvo sakoma, kad Klaipėdoje vadinamoji šviesoforizacija baigsis, tačiau, manau, uostamiesčio vairuotojai jau pastebėjo, jog šis ydingas procesas vis tiek nesibaigia. ...