Dviejų Romualdų – Rakausko ir Požerskio – kelių dešimtmečių senumo fotografijose galima rasti Senamiesčio kiemų, kuriuose dar gyvena žmonės. Patys kiemai apšiurę ir sunykę, tačiau aplinkinių namų žmonės – gyvi. Kas krapšto kokį dviratį, kas kalbasi su kaimynu ant suoliuko, kas kažką sako kitam kaimynui pro langą, vaikai žaidžia savų fantazijų šalyje ir kiemas gyvena, jis nėra urbanistinė detalė, jis – komunikacijos priemonė.

Ir kur dabar tie kiemai? Tarsi savivaldybė būtų išleidusi potvarkį, kad žmonės gyvena butuose, o kiemuose gyvena automobiliai. Kad ir kur pažvelgsi, vaizdas būtent toks. Žinoma, tebelikę tuose kiemuose visokių užkaborių, tačiau juose jau niekas nebežaidžia šachmatais ir nebediskutuoja apie politiką. Kur čia diskutuosi, kai "tas iš aštunto" dūmina tau panosėje iš savo merso. Ir darosi šiek tiek gaila kiemo, kaip žmones jungiančio elemento, dabar jis dažniausiai žmones skiria, nes jiems ten tapo nebejauku ir nebesaugu.

Išimčių esama, dažniausiai Žaliakalnyje, kuris jau savaime yra kaimas mieste. Gyvenu žaliakalninio keliabučio kieme, kurį beveik visą užima mano sodelis. Kaimynai čia ateina kas į sandėliuką, kas slyvų pasirinkti, kas papasakoti, ką matė Palangoje, tad čia gyvo kaimynų bendravimo dar nėra pasiglemžęs didysis anonimiškumas. Tačiau daug kur kitur – deja.

Nežinau, kas darytina ir ar tebėra gyvo bendravimo poreikis, tačiau be jo vis labiau tolsime ir svetimėsime, pažinodami viens kitą tik iš feisbuko profilio nuotraukų. Man atrodo, kad bendras, funkcionuojantis kiemas gerai kaimynystei gyvybiškai būtinas, derėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp vietos žmogui ir vietos automobiliui.

Be abejo, yra viešųjų erdvių, Laisvės al. iš esmės yra didelis viso miesto kiemas, kur galima susitikti, pasibūti, susipažinti ar susipykti. Jei grįžtume prie fotografijų, prisiminčiau vieną iš devintojo dešimtmečio. Laisvės al. ant suoliuko sėdi skiauterėtas pankas spygliuota odos striuke, o šalia jo – karo veteranas su kubiniu pusmetriu ordinų. Ir abu atsargiai šypsosi vienas kitam, apie kažką šnekėdamiesi. Tai ir yra tikrojo kiemo dvasia – gebėjimas pamatyti, kad kitas yra toks pats, kaip ir tu, kitokie tik drabužiai.

Ar mačiau įdomių dalykų Kauno centro kiemuose? Mačiau. Pavyzdžiui, E.Ožeškienės 21A. Susiraskite šį kieme esantį namą. Nustebsite.