Visiems patinka senos nuotraukos. Nors ten ir būtų nufotografuota kokia nors atsitiktinė žibalinė lempa, po 50 metų ji vėl įsižiebs – nuotraukoje. Galvoju apie tai, vartydamas albumą "Kaunas. Istorija fotografijose". Įstabi yra fotografijų jėga, ji nusveria net gana atsitiktinį jų parinkimo principą šiame albume, šios nuotraukos pasakoja mums apie mūsų miestą ir tai dar vienas paradoksas: kaip gali pasakoti akimirka, kuri amžiams sustojo.

Albumų apie Kauną yra nemažai, tačiau, kaip dainavo Andrius M., "niekada mums meilės nebus per daug". Tik nebūtina ta meile itin spekuliuoti. Albumas aiškiai komercinis projektas, rėmėjų sąrašas įspūdingas, tai kiek atgraso nuo noro jį imti į rankas, tačiau fotografijų esama tikrai vertingų, tad ir šios nepigios knygos Centriniame knygyne jau nupirkta daugiau kaip šimtas vienetų. Myli kauniečiai savo miestą, gal išskyrus tuos, kurie pamilo Rytų Londoną.

Ir tokių knygų reikia, ir ši turi surinkusi puikios ikonografijos, tačiau bandymas aprėpti Kauną nuo tilto statybos 1860-aisiais iki "Merkurijaus" kiek primena žaidimus smėlio dėžėje. Veikiausiai jau laikas fragmentuotis ir leisti albumus, skirtus vienai iš kristalo briaunų. Tokių esama, bet tik vienas kitas. Žaliakalnio medinukai, Kauno modernizmas. Kodėl neatsiradus albumui, apimančiam visus laikinosios sostinės gyvenimo liudijimus, nuo pastatų ir baldų iki madų ir papirosų pakelių? Medžiagos yra, kad ir miesto muziejuje arba turi kolekcininkai.

Neretai leidžiant albumą apie miestą sudarytojui atrodo, kad čia svarbu tik pastatai. Taip, įdomu, kaip keitėsi pastatai, tik jie kito nežymiai, labiausiai keitėsi žmonės. O žmonės ne mažiau svarbūs už pastatus. Ir dabar, vartant mano minėtą albumą, matome Laisvės al. ir Vilniaus g. daugybę dabar jau mirusių žmonių. Pastatai tebėra, o tie šešėliai, praeinantys pro juos, praėjo visiems laikams, tačiau pagal juos galime bandyti atkurti to meto gyvenimą.

Labai ginčytina albumo dalis – sovietiniai laikai. Pernelyg daug komunistinių demonstracijų. Taip, buvo ir tai, bet ne vien tuo Kaunas gyveno. Tad itin laimėtų leidėjas, sumanęs išleisti albumą apie sovietinio laikotarpio Kauną, tarkim, 1967–1987 m. Tokį dar daugelis atsimename. Su išnykusių vietų, žmonių, vaizdų ir gal net sapnų fotografijomis. Su liudininkų prisiminimais: kaip tada būta. Tuometis laikas iš tiesų panašus į sapną. Vis dėlto mes tada gyvenome.