"Galite uždegti toje vietoje žvakelę", – pranešė Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja, patikrinusi informaciją apie iš Laisvės al. į gydymo įstaigą nuvežtą neblaivią moterį. Garsioji Kauno Snaiguolė baigė savo kelionę šioje žemėje.

Rytiniai centrinės miesto gatvės švarintojai nuolat keiksnojo netoli fontano įsikūrusią benamę. Po savęs Snaiguolė palikdavo neišdildomą kvapų ir spalvų paletę, viešoms vietoms nederančius fiziologinius pėdsakus ir krūvas šiukšlių.

Diskusijos apie tai, ką daryti su valkataujančiais, geriančiais ir šiaip prastai besielgiančiais benamiais, jau lyg ir išsisėmė. Gavę pranešimą apie gulintį įtartiną asmenį, medikai jį nuveža į gydymo įstaigą, o po to dezinfekuoja automobilį.

Tokius pacientus išleidusiai gydymo įstaigai taip pat tenka atlikti būtinuosius apsišvarinimo veiksmus.

Policijos vaidmuo kovojant su benamiais apsiriboja įstatymo numatytais rėmais – gulėti ant suoliuko ar patvory niekas nedraudžia. Štai jei girtuokliauja ar gamtinius reikalus atlieka viešai – tada jau čiumpa.

O širdį glostantis pavasaris ir vis skaistesnė saulė ir tuos gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones vilioja artyn į miesto centrą. Ten daugiau dosnių, pinigines atveriančių praeivių.

Viešosios tvarkos sergėtojai kovos su benamiai atsakomybę kelia ant mūsų pečių: "Jokių išmaldų davimo benamiams. Iš geraširdžių jie susirenka mažų mažiausiai minimalų atlyginimą, o pinigus skiria svaigalams ir cigaretėms. Tik neduodami išmaldos atsikratysime jais." Galų gale jau baudžiami ne tik prašytojai, o ir duodantieji.

Taip. Snaiguolė mirė visiškai išsekusi. Beveik neabejojama, kad pastaruoju metu jis visiškai nebevalgė. Tik gurkšnojo. Dergė. Keikė aplinkinius ir, deja, nepuošė Laisvės al.

Betgi Dievo prisakyta pamaitinti alkaną.

Kartą mano mažamečiai vaikai paprašė pinigėlių prie bažnyčios išmaldos prašančiam apyjauniam vyrui. "Jis juk ne girtuoklis", – motyvavo jie. Aiškinau ir vienaip, ir kitaip. Galiausiai pačiai suspaudė širdį. Juk ne aiškiaregė esu. Argi lengva stovėti su ištiesta ranka?

Sugrubusiame delne žvangančių pinigėlių garsą nustelbė mobiliojo telefono skambutis. Sutrikęs išmaldos prašytojas spruko už kampo atsiliepti.

"Ne toks jau ir vargšas", – truktelėjau pečiais atsakydama į klausiamą vaikų žvilgsnį. Tačiau jie turėjo savo motyvą: "Jis susigėdo."