Literatūrologė Laura Laurušaitė disertacijos pagrindu parengtoje knygoje "Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivių romanai" analizuoja lietuvių ir latvių išeivių romanus, kuriuose skleidžiasi perėjimas iš labai skausmingų būsenų, kai tie, kurie liko namuose, yra nepasiekiami, už geležinės uždangos. Kankina liūdesys. Pokario žmonių be vietos stovyklose nėra jokių sąlygų kurti, o vis dėlto randasi tokia gausybė meno stebuklų. Ne visi jie vienodos estetinės vertės.

Laura Laurušaitė nuosekliai, detaliai ir išsamiai, remdamasi šiuolaikine pokolonijine kultūros ir literatūros studijų teorija, atskleidžia įsigyvenimą į naują aplinką, kuri pokario išeiviams buvo jau JAV, Prancūzijoje, Kanadoje, Australijoje ir daugelyje kitų laisvojo pasaulio šalių. Vidinė nelaisvė, bet pasiekiami visi kultūros lobiai.

Jonas Mekas sako, kad jis, kaip ir daugelis kitų kultūros žmonių, klaidžioja po pasaulį, tačiau geriausios sąlygos kurti yra namuose, nes čia vaikščiojama žeme, iš kurios gimta, kvėpuojamas oras, kuris yra įkvėpimas niuansuotam paveikslui, poezijos eilutei, muzikos frazei. Pokario išeiviai romanuose sujungė gimtąją žemę ir Vakarų kultūrą, tęsdami tarpukario Lietuvos tradicijas. Daugelis anapus Sovietų Sąjungos surado tuos pačius medžius, tą pačią žolę ir tą patį vandenį, tačiau tai – tik jusliniai panašumai. Giliai vis tiek slypėjo kankinantis klausimas, ar iš klajonių sugrįžtama.

Videomenininkas Henrikas Gulbinas trumpametražiame filme apie skulptorių Antaną Mončį užfiksavo akimirką, kai, per karą palikęs gimtuosius namus, Prancūzijoje susiformavęs skulptorius grįžta prie gimtojo medžio ir verkia iš džiaugsmo, sutikęs savo motiną. Amžinojo sugrįžimo mitas, kurį analizavo kultūros teoretikas Mircea Eliade: sugrįžimas į Tėvynę yra aušros pažadas po daugelio nemigos naktų egzilyje, vidinių traumų, sunkių patirčių ir kankinančios vienatvės.

Ar įmanoma mimikrija, prisitaikymas išeivijoje? Ar žmogus yra mėgdžiojantis tvarinys? O gal tiesiog išmokstama gyventi taip, kaip Lietuvoje, tačiau niuansuotai šiek tiek kitaip – niuansas arba revoliucingas radikalumas yra meno sąlyga.

Paryžiaus kavinės dvelksmas, sodas ant Niujorko dangoraižio stogo, Londono tiltai, kuriuos reikia pereiti, ir daug kitų vietų, –  jose šiandien yra atsidūrę jau po nepriklausomybės atkūrimo išvažiavusieji iš Lietuvos, ir tai yra universaliosios vietos, nes žemė yra žmonių susitikimo vieta, kurioje įvyksta nekasdienis stebuklas – gyvenimas.