Sveiki gyvi, gerbiamieji radijo klausytojai. Kaip turėtų jaustis skaitytojas, jei kasryt laikraštyje išvystų būtent tokį kreipinį? Savaime suprantama, jis turėtų pasijusti kvailinamas. Būtent taip jaučiasi ir futbolo gerbėjai, per nacionalinę šalies televiziją stebintys įsibėgėjantį Europos vyrų futbolo čempionatą.

Pasisveikiname su radijo klausytojais. Atsisveikiname su radijo klausytojais. Po du kartus per kėlinį. „Ar jie iš manęs tyčiojasi? – savo ausimis niekaip negalėjo patikėti viename sostinės barų vakare stebėti rungtynių įsitaisęs aistruolis. – Kuo aš čia dėtas? Juk žiūriu televizorių, o ne radijo klausau.“

Nuolatiniai rungtynių komentatorių sveikinimaisi su radijo klausytojais iš pradžių kėlė juoką, bet prasidėjus antrajam grupių rungtynių ratui jau ima nervinti. Ir ne dėl to, kad, kol komentatoriai sveikinasi su radijo klausytojais, į įvykius aikštėje nekreipia jokio dėmesio.

Blogiausia, kad visa ši absurdiška situacija tiesiog akivaizdžiai rodo Europos futbolo čempionatą transliuojančių Lietuvos radijo ir televizijos vadovų norą „prasisukti pigiau“.

Tačiau norint sutaupyti neužtenka sugalvoti, kad „rodysim per televiziją ir kartais paleisim per radiją“.

Leisti radijo klausytojams išgirsti, kas vyksta rungtynėse, iš esmės nebuvo blogas sumanymas. Bet sumanymas leisti tai pranešti Sauliui Nalivaikai buvo labai blogas, nes dažnu atveju radijo klausytojai apie rungtynes sužino labai nedaug.

Pavyzdžiui, važiuoja sekmadienio vakarą statistinis Vardenis Pavardenis namo iš sodybos užmiestyje. Nors futbolu jis domisi tik prabėgomis, rezultatus išgirsti vis tiek įdomu. Juk toks įvykis – Europos čempionatas! Ir štai tas statistinis pilietis automobilyje įsijungia radijo imtuvą. Iš pradžių S.Nalivaika su juo maloniai pasisveikina. Tada praneša, kad rezultatas šiuo metu yra lygus, ir pradeda pasakoti apie Gdansko stadioną, kuriame vyksta rungtynės. „Palaukite, – stebisi Vardenis Pavardenis. – Ką reiškia, kad rezultatas lygus? Ar lygiosios – nulinės, ar kas nors įmušė įvarčių? Kas žaidžia, galų gale?“

Bet S.Nalivaika tuo metu prisimena, kad Gdansko stadioną pirmenybes rengiantys lenkai praminė „Baltijos perlu“. Šis faktas komentatoriui pasirodo vertas dešimties minučių pasakojimo. Tuo metu kaip tik ateina laikas atsisveikini su radijo klausytojais.

O vyko vienos įdomiausių grupių turnyro pirmojo rato rungtynių – Ispanija varžėsi su Italija. Rezultatas buvo 1:1. Vardenis Pavardenis būtų buvęs labai laimingas sužinojęs bent šią statistinę informaciją. Jei dar būtų buvę pranešta, kurie žaidėjai įmušė įvarčius, lūkesčiai būtų buvę visiškai išpildyti.

Tačiau Nacionalinis radijas ir televizija toliau bruka savo „du viename“ produktą, kuris netinka nei televizijos žiūrovams, nei radijo klausytojams.

Apskritai čempionato transliuotojų noras visur sutaupyti tiesiog bado akis. Žinoma, sukurti specialią turnyrui skirtą laidą kainuoja daugiau, nei studijoje tiesiog pasodinti Vytarą Radzevičių, kad šis per rungtynių pertrauką perpasakotų tai, ką visi ir taip ką tik matė. Bet bent jau persodinkite jį į mažesnę studiją, nes toje milžiniškoje erdvėje jam turėtų būti nelabai jauku. Ir pakvieskite jam nors sakinį surezgančių pašnekovų, nes beviltiški bandymai su kuo nors susisiekti telefonu arba prakalbinti angliškai beveik nemokantį Vilniaus „Žalgirio“ trenerį Damirą Petrovičių žiūrovams nelabai įdomūs.

Tas pats galioja ir dėl komentatoriams į pagalbą kviečiamų futbolo ekspertų. Ukrainos ir Švedijos rungtynes Tautvydui Meškoniui komentuoti padėjęs Vytautas Jančiauskas gal ir nusimano apie futbolą, bet, turint omenyje politinę situaciją Ukrainoje, kas nors turėjo jį nutraukti, kai futbolo specialistas prabilo apie „šaunųjį prezidentą Viktorą Janukovyčių ir jo suvienytą tautą“. Beje, ne kartą.

„Antrosios lietuvių religijos krepšinio“ mitu įtikėjęs tautietis gali numoti ranka: „O kas čia tokio? Tik kažkoks niekam neįdomus futbolas.“ Tebūnie, bet stebint, kaip transliuojamas Europos futbolo čempionatas, kyla klausimas – o kaip bus per olimpiadą? Ir peršasi ne itin guodžiantis atsakymas. Tikriausiai, tas pats.