Kartą per metus dažna mokykla švenčia moksleivių dieną, kai vietomis susikeičia pedagogai ir mokiniai. Ką mums pasakytų mūsų vaikai, jei sykį per metus jų gyvenimo vairą perleistume į jų pačių rankas?

Turbūt paklaustų, kodėl dar negimusius panardiname į nuolatinio streso jūrą, kurios viename krante – nuolatinis blaškymasis po virtualių diskusijų svetaines ir įvairius nėštukių renginius, kitame – visa apimantis ugdymas, pradedant šliaužtinukų mokyklėle.

Ką atsakytume? Apeliuotume į mokslininkų tyrimus, kad įsčiose girdėdamas Mozartą kūdikis turi daugiau galimybių užaugti genijumi, o šiandienos pasaulis iš visų gyvų būtybių reikalauja būti tobuliems?

„Bet, mama, juk sakei: svarbiausia sveikata ir kad būtum laimingas. Apie buvimą tobulam nebuvo kalbos. Aš nenoriu būti tobulas. Nes tobuli žmonės viską daro tobulai, jiems neleidžiama klysti, jie negali nieko nekurti, jie privalo kurti daug ir visa, ką sukuria, turi būti tobula. Vadinasi, jų gyvenimas – begalinis stresas. Mama, aš visai nenoriu gyventi strese. Aš nenoriu bėgti – noriu stebėti ropojančias boružes ir basas lakstyti po žolę“, – pasakytų mums mūsų vaikas, tas visada teisus Mažasis Princas.

Paskui, spirdamasis į praplyšusius guminius sandalus, paklaustų, kodėl nuo kūdikystės verčiame jus savo kostiumo dalimi. Stropiai priderinę mažylio eilutę prie savosios, vežamės į suaugusiųjų jubiliejus, nešamės į naujų butikų atidarymus ir kitokius tariamojo elito sambūrius.

Šį laiką didžiuodamiesi pridedame prie tų septynių minučių, kurias statistiniai Lietuvos tėvai praleidžia su savo vaikais. Tačiau jei leistume pasirinkti vaikams, vakarėlį su klegančiomis tetomis, dėdėmis ir fotografų blykstėmis jie mieliau iškeistų į jaukų buvimą namuose. Be rūpestingai išlygintų ir tokių nepatogių švarkelių, įmantrių desertų, bet su susitaršiusiais plaukais, triskart per dieną kepamais blyneliais ar tiesiog ramiu buvimu su mama ir tėčiu. Ir būtinai mūvint ištampytas rudas sportines kelnes – jos pačios patogiausios.

„Mama, kodėl mes neturime daugiau vaikų?“ – turbūt nuoširdesnis gali būti tik klausimas apie gandrą – už kurios vietos jis laiko nešamą kūdikį. Taigi, kodėl mes neturime daugiau vaikų. Nes nebuvo laiko? „Bet, mama, mes žiemą važiuojame slidinėti, vasarą – į Nidą, savaitgaliais – vis prie kito ežero. Vakarais mes visi trys važinėjame dviračiais, paskui žiūrime televizorių – laiko mes turime. O jei šeštadieniais anksčiau atsikeltume, mama, gal tada laiko būtų daugiau? Nes aš labai labai noriu broliuko. Arba sesutės. Arba abiejų. Nes aš nemėgstu žaisti vienas, o judu su tėčiu nemėgstate mano žaidimų.“

Išties. Kodėl broliukui ar sesutei reikia rasti laiko, kodėl jo atsiradimą privalu suplanuoti. Nes mes pripratome planuoti savo gyvenimą? Nes pripratome dirbti projektų vadovais ir viską: nuo grąžtų pardavimo iki knygų rašymų – projektuojame, todėl vaikai – tik dar vienas mūsų projektas? Su aiškia sąmata, aiškiomis datomis (užmezgimas, gimimo laikas, ėjimo į darželį pradžia, motinystės atostogų pabaiga), aiškiu vykdymo planu (gimdymas tik pas elitinį pribuvėją Vardenį Pavardenį, ugdymas tik pagal X programą)?

„O kodėl tu man neiškepi kotletų? Valgiau pas tetą Stasę kaime – man jie labai labai patiko. Tu sakai, kad valgyti daug mėsos nesveika ir mėsytės duodi tik sekmadieniais. Bet, mama, man tos daržovės tikrai neskanu. Man skanu blynai ir kotletai. Tu sakei, kad tai nesveikas maistas, bet kodėl tada teta Stase tokia sveika, nors sena, o tu visada pavargusi? Gal tu daugiau valgyk? Iškepk man kotletų – aš pasidalysiu su tavim. Ir tėčiui duosim.“

Tikras smūgis tokie priekaištai. Išties, kodėl jogos mokytojas, kažkoks svetimas vyras, yra svarbesnis žmogus už savo vaiką? Tai jis, pyplys nekaltomis akimis ir skaidria sąžine, turi daugiau teisių būti mano guru nei tituluočiausi jogai.

„Mama, o kaip miega karvės? O arkliai? Kaip jie atsigula? O kai aš būsiu didelis, tu mirsi, mama? O gal gali nemirti, aš noriu visada gyventi su tavim, ir su tėveliu. Gal kai jūs būsite seni, neturėsite sveikatos, nebedirbsite, bet turėsite daugiau laiko? Tada mes ką nors nuveiksime. Tada turėsite laiko skaityti knygas. Ne, gal tada aš jums paskaitysiu. “Emilį ir jo draugus„ – mes juk jos niekaip nebaigiame.“

P.S. Mintys gimė Tarptautinės vaikų gynimo dienos vakarą. Rašėme sykiu su mano sąžine, kuri skaitė skaniai miegančio mano šešiamečio Mažojo Princo mintis.