Kadangi ne draugams rašau, tai daug nesiplėsiu. Tik įdomu, ką šįkart darysite – juk jei pulsite loti ir kandžiotis, kaip esate įpratę, tai išeis, kad ir tą esminį, tačiau toli gražu į norminę lietuvių kalbą „neįsipaišantį“ kreipinį sau pripažįstate. Na, o jei pasirinksite kitaip – esą, tai ne apie mus ir mūsų neliečia - nebus kaip elgtis įprastu būdu. Bėda, bėda...

Tačiau, kaip sakoma, kad tik tokios bėdos būtų. Blogiausia, jog pati didžiausia bėda ir esate jūs patys. Tik pajudink tą jūsų irštvą, kurioje priplėkę sėdite ir savo intrigėles mezgate rezgate – tuoj pakyla ne tik baisiausias alasas, bet ir didžiulė smarvė. Suprantu, taip visada būna, kai į seniai bevėdintą patalpą kas neatsargiai praveria duris. Grynas oras – kandims tikri nuodai. Gal net pavojingesnis už naftaliną. Gerai užsikonservavus ventiliacija ir yra vienintelis pavojus. Todėl šalin bet kokį viešumą, o kiekvienas, kuris nepritaria „vienintelei ir teisingai konservatorijos linijai“ – mažių mažiausiai yra priešų (greičiausiai rusų) agentas, o gal ir apskritai tautos priešas.

Tų, kurie ne priešai, „konservatorijoje“ bus apie devynetą šimtų – tai maždaug dvigubai daugiau, nei buvo apie 1990 – uosius metus. Prisimenu, tais laikais pakankamai garsiai ir nemažiau teisingai buvo sakoma, jog sovietinė nomenklatūra (tie patys valdiškų įstaigų „sėdėtojai“, beje, daugeliu atvejų kur buvę, ten ir likę) taip išsipūtė ir išaugo, jog visa „sovietija“ subyrėjo, neišlaikiusi biurokratijos svorio. Lietuviškoji biurokratijos atmaina aiškiai vislesnė ir tos ribos, nuo kurios imama dusti dėl pernelyg didelio prisiauginto svorio, dedasi dar nepasiekusi. Kaip yra iš tikrųjų, turėtume netrukus pamatyti.

Tačiau užvis blogiausia, kad tokioje „švogerių karalystėje“, apie kokią čia kalbama, bet koks apsivalymas iš vidaus yra praktiškai neįmanomas, nes jei kokiai nors pakankamai butaforinei saulėlydžio komisijai ir šautų į galvą rekomenduoti susimažinti etatus, tai pirmoje eilėje (kuria tas mažinimas ir apsiribotų) „galvos lėktų“ jauniems specialistams ir, jei tokių yra, dar negalutinai perpuvusiems ir nevisiškai subiurokratėjusiems darbuotojams, kurie mažiausiai pritampa prie kolektyvo. O giminaitiškasis protekcionizmas, pradedant pirmuoju tėvelio sustyguotu konservatorijos smuiku ir anaiptol neapsiribojant toje pačioje tonacijoje griežiančiais mažiau reikšmingais instrumentais, toliau išlieka madingiausiu konservatorijos žanru, jau daug metų neužleidžiančiu savo pozicijų vis labiau provincialėjančio miestelio koncertiniame repertuare.

Ką čia bepridursi?

Na, o pabaigoje, kad nebūtų taip liūdna, anekdotas:

„Mūšiams einant į pabaigą, Čiapajevas susimąstė apie meną ir sako Petkai:

- Klausyk, kai iššausim paskutinį šovinį ir atšvęsim pergalę, statysime konservatoriją, žinai?

- Gerai, - sako Petka. – O kai pastatysim, ant stogo užkelsim kulkosvaidį...

- Kuriems galams? – pertraukia jį Čiapajevas.

Kaip kuriems? Kad konservų neišvogtų.“