Šiandien Lietuvoje ekstremaliu reiškiniu galime pavadinti ne tik iki speigo lygio nukritusį šaltį, bet ir visą energetiką. Pasidaliję patirtimi apie užvestus arba ne automobilius, daugiabučių gyventojai leidžiasi į svarstymus apie būsimas sąskaitas už šilumą. Slapčia pavydėdami turintiems autonominį šildymą dujomis ar malkomis. Ir garsiai keikdami visą Lietuvą reklama užtvindžiusią „Vilniaus energiją“.

Šios bendrovės sukelta propagandos banga tokia didelė, kad nuo jos nesušlapęs nelieka ir koks nors atokiame Akmenės rajono Jučių kaime gyvenantis Anzelmas P., kuriam, tiesą sakant, visiškai nusispjaut, kas ir už kiek šildo vilniečių namus.

Nerūpi tai Anzelmui P., bet finansų analitikė iš „Vilniaus energijos“ rytą vakarą jam primygtinai aiškina, kad sąskaitą už didesnės dalies radiatoriaus skleidžiamą šilumą vilniečiai gauna iš „Gazprom“, o likusi mažytė dalis nekinta jau daug metų, nepriklausomai nuo termometro rodmenų.

Kažkas ne taip, mano Anzelmas P., nuo įkyrios reklamos nepabėgantis net ir šuoliuodamas per TV programas. Šalies verslą baigia sušaldyti ekonominis speigas, šalies žydruosiuose ekranuose ir radijo eteryje pagaliau prasidėjo era be įkyrių reklamos brukalų, o „Vilniaus energija“ verčia žiūrėti savąjį serialą. Be pavadinimo, bet „Vilniaus energija“ meluoja geriau", regis, tiktų labiausiai.

Kokią žinią norėta perduoti šiuo reklaminiu serialu, sunku suprasti tiek būnant vilniečiu, tiek jučiškiu. Kad „Vilniaus energijos“ darbuotojai – labai simpatiški, protingų veidų ir yra kieno nors kaimynai? Kad pretenzijas dėl kosminių sąskaitų už rekordiškai šiltą gruodį vilniečiai turi reikšti tiesiai koncernui „Gazprom“?

Na, arba kad „Vilniaus energija“ valdo čiaupą, iš kurio kapsi pinigai: rinkos žinovų skaičiavimu, šios bendrovės reklamos kampanija galėtų kainuoti bent kelis milijonus litų.

Visa serialo intriga, matyt, būtent čia. Kas galėtų paneigti tikimybę, kad ši reklama nėra priedanga kokiam nors Vilniuje nebeišsitenkančiam politikui, o „Vilniaus energijos“ reklama tėra jo rinkimų kampanijos dalis?

Suma, kurią prasidėjus tikrajai rinkimų karštinei už reklamą oficialiai galės sumokėti jo įkurtas ir vadovaujamas judėjimas, bus niekingai maža. Bet reklamos reikės. Žiemą sumokėjai per „Vilniaus energiją“ vieną kitą milijoną, o vasarą, rudenį šmėžuok ekrane kiek nori jau nesislėpdamas už vadybininko šilumininko pečių?

Pinigai iš ryto, kėdės vakare, kaip sakė kito beveik serialo herojus Ostapas B.

Fliuksiškas sprendimas, kaip sakytų Jurgis Mačiūnas, savo nuomonę įtvirtindamas kokiu nors jam būdingu fiziologija grįstu protesto veiksmu. Vargu, ar kur nors ant debesėlio sėdintis „Fluxus“ įkūrėjas patenkintas, kad it koks „Vilniaus energijos“ inžinierius tapo dar viena sostinės mero priedanga. Manekenu politiko viešųjų ryšių kampanijai tarnaujančios „ministerijos“ vitrinoje.

Galime guostis, kad visi serialai turi pabaigą. Nusensta pagrindinių vaidmenų atlikėjai, atbunka auditorija. Galiausiai išsenka scenarijaus autorių idėjų šaltinis. Tuomet jie padaro lemtingą klaidą, dėl kurios didelės investicijos paprasčiausiai nebeatsiperka, arba atsiranda koks Erkiulis Puaro iš konkuruojančio serialo, kuris ištraukia savo odinio lagamino aplanką „Abonento“ skandalas" su demaskuojančia informacija ir mandagiai šypteli bąlančiam buvusio herojaus veidui. Belieka tik parodyti titrus ir padėkoti režisieriui, kurio galvoje gimė geniali vilniečių radiatorių sekcijas skaičiavusi reklama.