Būna įvairių sezonų. Sporto, atostogų, vasaros. Šių sezonų žmonės laukia per daug nesirūpindami. Na, nebent jiems ramybės neduoda klausimai, ar jų komanda laimės čempionatą, kur atostogoms palikti šunį ir kaip gelbėtis nuo kaitros. Sakykime, neesminiai rūpesčiai. O būna sezonų, kurių žmonės laukia su nerimu. Pavyzdžiui, šildymo.

Šildymas yra vienas iš kelių pastovių dalykų mūsų gyvenime. Visada reikės kirptis, reikės gydytis dantis, reikės valgyti, miegoti ir nesušalti. Visai be ironijos tenka pripažinti, kad prieš šildymą nepašokinėsi. Gal tiksliau būtų, prieš šaltį nepašokinėsi.

Jis diktuoja sąlygas. Centrinis šildymas – CŠ. Beveik CK. Ne, ne civilinis ir ne kodeksas. Ir apskritai, civiliai ar ne civiliai šildomi? Pagal tai, kad turi besąlygiškai priimti ir vykdyti šildymo sąlygas, ko gero, jau nebe civiliai. Ir keikiamės jau kitaip, nes žodis, kuris prasideda Š raide, jau seniai kitas. Šildymas.

Grįžtant prie pradžių – pusė žiemos buvo šiltesnė negu įprastai. Džiaugėsi visi. Keliai ir šaligatviai nebuvo slidūs. Niekas negriuvinėjo, nesilaužė rankų. Vadinasi, neturėjo išlaidų sveikatai, užtat liko pinigų įspūdingoms sąskaitoms už šildymą esant pliusinei temperatūrai apmokėti.

Galima tik spėti, ar šildymo magnatai paskubėjo kosminių sąskaitų išrašyti „už pliusą“, ar buvo praradę viltį sulaukti speigų. Greičiausiai taip, nes, kitu atveju, galbūt gyventojų sunešti pinigai būtų buvę investuoti į vamzdžius. Sostinė būtų likusi be garų geizerių, tačiau šį grožį dėl šiltų namų visi sutiktų aukoti.

Taigi investicijos buvo ne į vamzdžius, o į reklamos kampaniją, kurioje aiškinama, kodėl taip brangiai kainuoja šildymas. Matyt, po kultūrinio skandalo dėl vamzdžio Neries pakrantėje investicijos į vamzdžius tapo tabu.

Matyt, todėl „Vilniaus energija“ pasirinko kitos rūšies meną – kiną. Tad serialas „Kaimynai“ buvo suplanuotas gerokai anksčiau, negu prasidėjo šildymo sezonas. Vadinasi, gyventojų nepasitenkinimui ruoštasi iš anksto. Tačiau gal geriau buvo pasiruošti tam, kad nepasitenkinimo priežastys būtų buvusios mažesnės? Iš anksto pasiruošta nusimesti nuo savęs kaltę.

Tuo metu sostinėje darėsi nebeaišku, kaip ir kiek šildoma. Atsirado namų, kuriuose šilumos suvartojimas padidėjo maždaug ketvirtadaliu. Neaišku kodėl. Miesto centre atsirado net ir konteineris, į kurį reikėtų mesti sąskaitas „tikriesiems kaltininkams“ – brangiai kurą parduodančiam „Gazprom“.

„Mes visi – kaimynai“, „Mes mokam už reklamą – ne jūs“. Frazės. Perka ir parduoda. Šildymo pardavinėti nebereikia. Pirkti jį reikia. Netgi būtina. Netgi neįmanoma atsisakyti. Tai ką parduoda reklamos akcija, kurioje mums „norima paprastai paaiškinti, kas sudaro šilumos kainą“? Norima parduoti kaltę. Svarbu, kad būtų įrodyta, jog kalti ne jie. „Čia ne mes“. Kažkaip negarbinga.

Tokia reklama dviprasmiška. Visų pirma, pripažindami, kad kainos yra aukštos, reklamos užsakovai laimi. Jie nebijo pripažinti realaus fakto. Tačiau, kita vertus, jie teisinasi. Kai pradedi teisintis, jau šiek tiek pripažįsti kaltę. Nesvarbu – ji yra ar ne. Kam apskritai reikia aiškintis, jeigu, anot jų pačių, nėra dėl ko aiškintis? Kai pradedi teisintis – pradedi pralaimėti. Ir tam pralaimėjimui buvo ruoštasi. Tačiau ar pasiruoštos priemonės atnešė daugiau naudos negu žalos – diskutuotina tema.

Kitas dalykas – kas sumokėjo už šią reklamos kampaniją. Užsakovų teigimu, mokėjo įmonės akcininkai. Įmonės, kuriai kas mėnesį susimokam už tai, kad nešaltume. Iš ko akcininkai gauna savo pinigus? Iš tos pačios įmonės pelno. Taigi, kas vis dėlto sumokėjo už reklamos kampaniją?

O už lango – 30 laipsnių šalčio. Gatvėse veriasi geizeriai ir nebereikia nė perkeltinių prasmių, kad vaizdingai matytųsi, kaip mūsų visų pinigai lekia į orą, o ne į vamzdžius.