Rytoj Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukvietusi žurnalistus apibendrins dar vienus prabėgusius kadencijos metus.

Prieš trejus metus į Daukanto rūmus įsikrausčiusi Prezidentė paskelbė: „Imsiuosi veiksmų ir sieksiu realių permainų, kad būtų atkurtas žmonių pasitikėjimas teismais, teisėsaugos institucijomis bei operatyvinėmis tarnybomis.“

Sulig kiekvienais metais prezidentūra skelbia apie tai, kaip D.Grybauskaitė teisėjų mantijas nuvelka vis didesniam skaičiui netikėlių, kad vyksta teismų pirmininkų rotacija. Maža to – kiekvieną kandidatą į teisėjus ji tikrina asmeniškai. Svaru ir tai, kad netgi D.Grybauskaitės paskirtas generalinis prokuroras – „nesisteminis“.

Čia pat reikšmingai priduriama: neįmanoma visko pakeisti taip greitai, kaip norėtųsi, – juk niekas Prezidentei nepadeda. „Ji tik viena, o “jų„ – daug.“

Tačiau realybė dar tolima nuo idealios. Gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis per pastaruosius trejus metus smarkiai smigo žemyn. Ir tebesminga toliau.

Valdo Adamkaus trečiųjų kadencijos metų pabaigoje, jei tikėtume apklausomis, teismais nepasitikėjo du trečdaliai šalies gyventojų, prokuratūra – maždaug pusė. D.Grybauskaitės trečiaisiais valdymo metais teismais nebetiki jau 70 proc., prokurorais – lygiai tiek pat.

Bet negalėtume teigti, kad dėl pasitikėjimo teisėsauga, iš dalies kuruojama prezidento, grimzdimo kalta vien Klonio gatvės „drama“.

Prezidentės pasirinkimai irgi galėjo turėti tam įtakos. Keistai šnairuota į Naujosios Akmenės prokurorą Darių Valį, ūmai tapusį visos Lietuvos prokuratūros vedliu. Ypač prieštaringai vertinama D.Valio inicijuota prokuratūros reforma.

Bet Prezidentė D.Valį iki šiol tik gyrė, jos pastabų generalinis prokuroras dar nesulaukė. Galima suprasti, kad valstybės vadovė džiaugiasi savo pasirinkimu.

Kita vertus, pastaruoju metu negirdėti kokio nors garsesnio pagiriamojo žodžio, skirto Generalinei prokuratūrai. Gal tai reiškia, kad netrukus išgirsime ir kritiškesnį Prezidentės žodį? Gal jau rytoj, trečiųjų jos kadencijos metinių proga?

Vis dėlto Prezidentės atsakomybės siekiant „daugiau teisingumo“ nereikia pervertinti. Lietuvos valstybės vadovas šioje srityje nei turi, nei gali būti visagalis.

Bėda ta, kad didžioji tautos dalis lig šiol taip ir nesuvokė, jog teisingumo vykdymas – visai ne prezidentūros, ne D.Grybauskaitės reikalas.

Kur traukia „tiesos“ išsiilgusių „violetinių maldininkų“, šiaip visuomenininkų suburtos savo gyvenimu nepatenkintų tautiečių ordos? Kažkodėl pirmiausia prie prezidentūros. Prašyti teisingumo.

Bet S.Daukanto aikštės rūmai – visai ne ta vieta, kur reiktų prašyti, juoba reikalauti teisingumo. Nes, jei dar kas nors skaito Lietuvos Konstituciją, valdžios mūsų šalyje – atskirtos. Ir teisingumą vykdo tik teismai.

Tačiau akivaizdu, kad teismai ir kitos teisėsaugos institucijos privalo dirbti skaidriai, profesionaliai, objektyviai, atsižvelgdamos į įstatymo dvasią ir raidę. Beje, ir tie patys įstatymai turi būti demokratiški, priimti skaidriai, atsižvelgiant į visuotinai priimtas teisės normas, į visuomenės lūkesčius.

Viso to, deja, Lietuvoje išties dar stinga.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad padėtį gali pakeisti vien Prezidentė. Anaiptol. Kad ir kaip būtų paradoksalu, nemenka atsakomybės už geresnį teisėsaugos darbą dalis tenka ir visuomenei. Ji turi atsakingai rinktis politikus, kurie priimtų atitinkamus įstatymus, priverčiančius teisėsaugą dirbti profesionaliau.

Kol dalis tautos manys, kad teisybę ir teisingumą įkūnija tik Prezidentė, nepasikeis niekas. Matyt, Konstitucijos skaityti taip ir neišmokome. Nebent mums jau nebepatinka esama demokratiška santvarka.

Šalia yra valstybė, kurioje teisingumą vykdo tik prezidentas. Patiktų?