Kai oro temperatūra nukrinta žemiau 20 laipsnių, žiemoti pasilikusiems vandens paukščiams kyla pražūties nuo bado grėsmė, nes pakrančių augalai, kuriais minta vandens paukščiai, dingsta po ledu. Prasidėjus speigams, gulbės Kaune pradėjo būriuotis Šančiuose, ties IX taku ir prie hidroelektrinės, kur pajuto kasdienę žmonių globą.

„Nesvarbu, koks speigas – ne aš viena ateinu nešina lesalais gulbėms ir nuolatinei jų palydai – bado kamuojamoms antelėms, kurioms vis sunkiau surasti vandenyje tinkamo jų skrandžiui maisto“, – sakė Loreta Kiliotaitienė, su kaimynais Danguole ir Stasiu Ignatavičiais kasdien globojanti gulbes.

Kaunietė apgailestavo, kad keli paukščiai, panirę per toli po ledu paskui paskendusį trupinį, jau žuvo. „Todėl stengiamės grūdus berti ant ledo pakraščio, kad gulbėms nereikėtų nardinti galvų į ledinį vandenį“, – paukščių lesinimo subtilumus aiškino L.Kiliotaitienė.

Kiekvieną rytą ir pavakarę gulbes ji lesina grūdais, kurių parūpino Lietuvos ornitologų draugija (LOD). Su vienu jos aktyvistų klaipėdiečiu ornitologu Juliumi Morkūnu susipažinęs verslininkas Renaldas Jančiauskas suteikia lesalams pastogę. Jis paragino kauniečius būti jautresnius žiemoti likusiems paukščiams, kurie yra neapdairios žmonijos veiklos rezultato – klimato kaitos – aukos.

Savanoriai pasigenda žmonių, kurie palesintų gulbes batonu, kruopomis, grūdais, žaliomis tarkuotomis daržovėmis ar obuoliais.

Savanorius liūdina ir beširdžiai vaikėzai, kurie mėto į speigo ir bado iškamuotus paukščius tuo, kas papuola po ranka, kelia baisų triukšmą, važinėdamiesi nuo aukšto kranto tuomet, kai lesinamos gulbės. Nemaža esą ir tokių kauniečių, kuriems alkanos gulbės Nemune – tik fonas fotografijai su šeima.